Istorijos rekonstrukcija teatre [Spektaklio recenzija]

Giedrė Arbačiauskaitė, menotyrininkė

Kazlų Rūdos savivaldybės kultūros centro teatro trupė „Žalvarnis“ rugsėjo 22-osios vakarą Marijampolės dramos teatre pristatė spektaklį „Nerimstanti širdis“, pasakojantį apie buvusio Lietuvos Prezidento Kazio Griniaus pirmąją žmoną Joaną.

Režisierė Virginija Samuolienė, ne tik subūrė entuziastingą aktorių mėgėjų trupę,  bet ir nupūtusi laiko dulkes  nuo istorijos, tiesiogiai susijusios su Marijampolės miestu ir jos žmonėmis,  parašė pjesę-spektaklio scenarijų.

Spektaklį galima apibūdinti lyg mažą dramatiškų istorinių įvykių ir juose atsidūrusių asmenybių rekonstrukciją. Teatro raiškos priemonėmis rekonstruojamas Joanos Griniuvienės gyvenimo fragmentas, susijęs su lietuvybės puoselėjimu carinės valdžios priespaudos metais. Išryškinamos esmingos jos veiklos kryptys – lietuviškų dainų rinkimas, lietuviškų vakarų ir lietuviško spektaklio organizavimas Marijampolėje. Greta Joanos Griniuvienės paveikslo ryškėja ir kitų realiai egzistavusių asmenų portretai – būsimo Prezidento Kazio Griniaus, revoliucionieriaus Vinco Mickevičiaus-Kapsuko, vyskupo Justino Staugaičio.

Esmingiausi bruožai priartinantys šį vaidinimą prie spektaklio-rekonstrukcijos koncepcijos, ne tik  realiai egzistavusios asmenybės, jų  veikla ir originalios mintys, ar istoriniai faktai. Pirmiausiai tai – veiksmo vieta – Marijampolė, Grinių namai. Tai ypač paveiku, kai spektaklis vaidinamas autentiškoje vietovėje, Marijampolėje, mažiau nei šimtas metrų nuo Grinių namų, kuriuose dabar veikia memorialinis Prezidento K. Griniaus muziejus. Spektaklyje „vaidina“ ir iš muziejaus paskolintas autentiškas Grinių šeimos gramofonas. Realumo įspūdį  sustiprina ir išorinis (fizinis) veikėjų (aktorių) panašumas į istorines asmenybes. Kanklininkių-dainininkių atliekamos dainos, dalyvavimas veiksme, kuria lietuviško vakaro stilistiką. Spektaklio scenografija, aktorių vaidyba, sceninė atmosfera raiškiai primena anuometinių, prieš daugiau nei šimtą metų vaidintų spektaklių dvasią.

Slaptųjų lietuviškų vakarų, kuriuose buvo vaidinami ir spektakliai, tikslas buvo susijęs su tautinio atgimimo žadinimu, tai buvo daugiau politinis, nei kultūrinis reiškinys, šio spektaklio tikslas – tautiškumo puoselėjimas, siekis „prakalbinti“ istoriją teatre, tai lyg istorijos pamoka teatre. Galbūt, tokios krypties teatriniai ieškojimai būtų naudingi ir Marijampolės dramos teatrui, tai būtų labai artima miesto teatro prigimčiai, jo tikslams. O istorinių faktų, dramatiškų įvykių, iškilių asmenybių Sūduvos krašte nestinga.

 

 

 

Jums gali patikti

Atsakyti

Jūsų el. paštas nebus skelbiamas.

X