Rimvydo sode karaliauja vaistingieji augalai

Netoli Marijampolės ūkininkaujantis Rimvydas Čebatorius  ėmėsi naujos veiklos – sodina ir plečia vaistingųjų augalų sodą.

Rimvydas daugiausia eksperimentų atlieka su šaltalankiais.
Rimvydas daugiausia eksperimentų atlieka su šaltalankiais.

Čia auga čiobreliai, melisos, mėtos, šalavijai, jonažolės, žemuogės, avietės, gudobelės, erškėčiai, putinai, iki šiol geltonais ryškiais uogų karoliais puošiasi šaltalankiai.

Savajame nedideliame šeimos ūkio sode žoleles, medžius ir krūmus Rimvydas kaupia lyg kolekciją – kai ką įsigyja iš vaistažolių augintojų, kai ką iš sodininkų, o kai ką parsigabena tiesiog iš pievų ar miško. Žvarbų žiemos vakarą jo namuose svečias vaišinamas kvapia citrininių čiobrelių arbata su medumi, o vietoj saldainių pasiūloma… šaldytų uogų.

Tarp vaismedžių plečiasi vaistingieji augalai

Savo pirmuosius vaismedžius Rimvydas pasodino dar paauglystėje, tai buvo vyšnios ir obelys, o vaistingaisiais augalais susidomėjo prieš keletą metų. Vartant spalvingus žurnalus, rašančius apie sodus bei juose auginamus įvairius augalus, vyriškiui kilo mintis pačiam savoje sodyboje pamėginti sukurti vaistingųjų augalų sodą.

„Vienas iš šiai veiklai mane paskatinusių žurnalų buvo „Rasos“. O vaistingaisiais augalais, jų gydomosiomis savybėmis ėmiau domėtis dar ir todėl, kad pačiam tai buvo aktualu. Kai kuriuos augalus užsiauginau iš pirktinių sėklų ir sodinukų, kai ką mainais ar dovanų gavau. Pirmąją geltonąją avietę gavau dovanų, kai pirkau avis. Dabar iš to vieno daigo jau turiu 10 geltonųjų aviečių krūmų. Vėliau išbandžiau jų įvairiausių veislių, iš kurių labiausiai pasiteisino lenkiška `Polka` ir geltonos `Porana rosa`. Juodųjų aviečių daigų pernai įsigijau iš Kauno botanikos sodo Kolekcijų skyriaus vadovo Arūno Balsevičiaus. Jos užauga iki 4 m ilgio, sparčiai kerojasi – iš vienos nulinkusios viršūnės gali įsišaknyti ir išaugti net keli daigai.

Žemė čia gera, priemolis, dar perpuvusiu mėšlu patręšiau, avietėms patiko. Laukinių ir kultūrinių putinų pernai pasisodinau gavęs iš Vilijos ir Algio Žemaičių ekologinio ūkio, mane sužavėjo jų naudingosios savybės. O su mūsų krašto žinoma žolininke Liudmila Vasiliauskiene seną verpimo ratelį išsimainiau į ežiuoles bei citrininius čiobrelius. Liudmila prasitarė, jog šiuos čiobrelius perka Vilniaus „Stiklių“ restoranas, tad buvo smalsu, kuo gi jie ypatingi. Ir išties šių žolelių arbata puikaus skonio, kas paragauja, tuoj įsigeidžia įsigyti citrininių čiobrelių.

Anksčiau uogauti ar žoliauti važiuodavau į žinomas vietas, miškelius, bet ne visada pavykdavo ten ką rasti, tad pagalvojau, kad, užuot tuščiai klaidžiojus, galima tų augalų pasisodinti savo sode. Taigi laukines žemuoges, jonažoles ir kitokių vaistažolių kaip tikras suvalkietis – iš taupumo – parsigabenau į namus. Augalai puikiai prigijo ir išplito – man jie atrodo dekoratyviai, o dar yra ir naudingi.

Šiemet buvo gana gausus laukinių žemuogių derlius, nuostabiai žydėjo jonažolės. Vasarą sodas pasipuošė ežiuolių žiedais, kvepėjo čiobreliais. Čia puikiai auga raudonėliai, juozažolės, šalavijai, mėtos, melisos, pipirmėtės. Kai sodo dydis pasiekė maždaug 13 arų, buvau nusprendęs jau nieko daugiau nebesodinti, tačiau vis dar kažkas sudomina, kažko įsigeidžiu“, – pasakoja Rimvydas ir pats stebisi, kad sodas jau išsiplėtė dvigubai nei planuota – iki 25 arų.

Šaltalankiai – gražu ir sveika

Greta R. Čebatoriaus sodybos daug metų auga laukiniai šaltalankiai. Jų uogos ir dabar skaisčiu geltoniu šviečia ant krūmų šakų. Prieš penkerius metus Rimvydas nusprendė pasisodinti ir kultūrinių šių krūmų.

„Norint, jog šaltalankiai derėtų, reikia vyriškosios ir moteriškosios giminės medelių. Tad kultūrinius moteriškus pasodinau penkis, o laukinį vyriškąjį į kompaniją vieną. Labai nusigandau, kai į šaltalankius įsisukusios karvės juos aplaužė, maniau, kad augalams galas. Tačiau tai išėjo į naudą – jie ėmė leisti naujas atžalas, kerotis, tai paskatino jų dauginimąsi.

Kultūriniai šaltalankiai yra daug ankstyvesni, jų daug stambesnės uogos ir ne tokios rūgščios kaip laukinių. Vasaros pabaigoje šios uogos – tai puikus vitaminų rinkinys. Tik problema, kad jie sunoksta per pačią javapjūtę, apie rugpjūčio vidurį, tad kartais nėra laiko jas skinti, nes reikia javus kulti.

Uogos ant medžių vasarą greitai prarūgsta. O laukiniai šaltalankiai yra vėlyvesni ir atsparesni, sunoksta maždaug spalio mėnesį, uogos ant medžių gali išbūti iki pavasario, šaltuoju metu jas labai mėgsta lesioti paukščiai.

Ir aš labai mėgstu įvairias uogas – jos man vietoj saldainių. Kas vasarą nesuvalgyta, keliauja į šaldiklį arba stiklainius. Šaltalankių, juodųjų serbentų, aviečių, putinų uogas šaldau, o kai kurios uogos virsta uogienėmis. Šaltalankių, taupydamas laiką, nuo krūmų prisikarpau su šakelėmis, šaldytos uogos paskui nuo jų labai lengvai nubyra. O jų lapeliai taip pat naudojami maistui ir arbatai.

Iš šaldiklio išėmus keletą uogų galima puodelyje išsitrinti su medumi ir valgyti arba arbatą pasidaryti. Labai skanu ir sveika“, – sava patirtimi dalijosi Rimvydas.

Alternatyvos ūkininkavimui

Įvairios sodo uogos užšaldomos – žiemą tai puikus vitaminų šaltinis.
Įvairios sodo uogos užšaldomos – žiemą tai puikus vitaminų šaltinis.

Pasak R. Čebatoriaus, savo ūkininko karjerą jis po truputį baigia, iš 30 ha žada pasilikti tik apie 10 ha. Ūkyje nebeliko karvių, arklių, tačiau atsirado avys, kurių šiuo metu yra 20, vis dar užsiauginama kiaulių, laikoma nemažai vištų, ančių, yra keli bičių aviliai.

Ūkininkas yra pagalvojęs, kad galbūt greta ūkininkavimo galėtų kurti vaistažolių versliuką, tačiau, anot Rimvydo, tam reikia labai daug žinių, atitinkamo išsilavinimo, be to, vaistažolininkams keliami labai aukšti reikalavimai, daug įvairiausių formalumų.

„Kol kas vaistažoles auginu tik sau, jų arbatėlėmis draugus pavaišinu. Ketinu įsigyti elektrinę džiovyklą, nes natūraliai palėpėse tinkamai išdžiovinti augalus sudėtinga, ypač aromatinius. Pvz., čiobrelius reikia džiovinti greitai, kad jie neprarastų savo kvapo ir skonio. Sudžiovintus augalus laikau stikliniuose, sandariuose induose.

Iš uogų ketinu daryti sultis, ateityje įsigysiu sulčių spaudimo įrangą. Tačiau kol kas nėra toks didelis uogų kiekis, kad tuo užsiimčiau. Galbūt ateityje galėčiau sodo įrankiais ir smulkia technika prekiauti. Juk ir pačiam viso to reikia, o ir kitais pasirūpinčiau.

Aplink yra net trys didelės sodų bendrijos, daugybė gyventojų. Jie puoselėja savo sodus, tad įvairių įrankių bei specialios technikos paklausa tikrai būtų. Čia turiu galimybę visa tai pats išmėginti, galėčiau ir kitiems parodyti, kas kaip veikia. Tai būtų nedidelis mano versliukas prie turimo ūkio, nes vien iš jo išgyventi sunkoka“, – savo planus dėstė ūkininkas.

Sodas – brangus pomėgis

Įvairių planų R. Čebatorius turi ir puoselėjant savąjį sodą. Pastebėjęs, kad tie patys augalai gali derėti skirtingu metu, jei jie pasodinti skirtingose sodybos vietose, ir kad tam įtakos turi ir kokioje žemėje, prieš saulę ar pavėsyje auga, Rimvydas mėgins paeksperimentuoti – šaltalankius susodins taip, kad jie paeiliui derėtų.

Kai kuriuos augalus vyriškis ketina keisti. „Jau kelerius metus nedera geltonžiedės sedulos, kiti metai bus paskutiniai bandomieji, jei nepasiteisins, jas rausiu ir vietoj sedulų sodinsiu lazdynų. Dabartinis Seimo pirmininkas labai propagavo aktinidijas – tai daug vitaminų turintis augalas, tad įsigysiu aktinidijų jo garbei, o savo naudai. Dar vieno augalo labai norėčiau – tai kininio citrinvyčio“, – savo planus dėstė Rimvydas.

Ūkininkas stebisi, kad ir jaunas, dar menkai derantis sodas gali brangiai atsieiti ir atkreipia dėmesį į tai, kas žlugdo sodininkystę.
„Nustebau, kad už jauną, beveik dar nederantį sodą jau skaičiuojamos nemažos pajamos. Iš Marijampolės sav. Žemės ūkio skyriaus šiemet gautame valdos ekonominio dydžio apskaičiavimo sąraše akivaizdžiai įvardijama, kad už vaisius ir uogas pagal standartinį gamybinį pelną hektarui skaičiuojama 1 250,64 Eur pajamų, t. y. iš mano 19 a sodo aš neva gaunu 195,32 Eur pelno. Už nederantį sodą pajamos skaičiuojamos trigubai didesnės nei už derančius javus, o išmokos yra kone tokios pačios. Tai labai iškreipia ūkininko pajamas, iškelia ūkio ekonominį vienetą.

Mano nedidelis sodas prisidėjo prie to, kad perkopiau per 4 EDV ir pradėti skaičiuoti atitinkami mokesčiai. Jei ši neteisybė galios, manau, neverta sodo deklaruoti, bent jau kelerius pirmuosius metus. Pasirodo, sodas ūkininkui gali pridaryti daugiau bėdos nei atnešti naudos.

Be to, naujai valdžiai norėčiau pasiūlyti, kad laikas atsigręžti į sodininkystę, daržininkystę, nes tai sritys, kuriose Lietuva galėtų neblogai uždirbti. Galima būtų gerokai sumažinti nedarbą kaime, nes reikia nemažai darbo rankų, o regionų miesteliuose galėtų būti skatinama perdirbimo pramonė.

Absurdiška tai, kad mūsų pasienio kaimų gyventojai vyksta dirbti į Lenkijos ūkius, o čia iš biržos gauna pašalpas. Manau, būtų galima įdarbinti juos savame krašte, o pašalpos kaimo gyventojams tik skatina nedarbą. Kas iš to, kad kažkada žmonės gavo trihektarius, bet neturėjo kuo juos dirbti. Gal būtų buvę protingiau pasirūpinti lengvatomis technikai, augalų sėkloms, sodinukams, darbo įrankiams, įsigyti.

Kodėl neleista už paramą pirkti naudotos technikos, juk jos yra kur kas kokybiškesnės nei kai kuri nauja. Juk brangi, nauja technika mažame ūkelyje nėra racionalu. Manau, pašalpoms buvo išleista gerokai daugiau pinigų, nei jų būtų reikėję padėti mažus ūkius turintiems žmonėms. Dar vienas mano pasiūlymas – gerokai sumažinti PVM sultims, vaisiams, daržovėms alkoholio ir tabako sąskaita – gyventume kur kas sveikiau ir geriau“, – tikina ūkininkas iš Suvalkijos.

Milda JONKIENĖ
Autorės nuotraukos

www.ukininkopatarejas.lt informacija

Jums gali patikti

Atsakyti

Jūsų el. paštas nebus skelbiamas.

X