„SC-Regusos“ krepšininkas G.Navickas apie MML atkrintamąsias kovas, teisėjavimo ypatumus ir Kazlų Rūdos komandos potencialą

Lietuvos mažų miestelių krepšinio lygos kovos artėja prie kulminacijos. Jos sūkuryje ir praėjusių metų šios lygos čempionai Kazlų Rūdos „SC-Regusos“ krepšininkai. Vienas dalykas yra iškovoti šį titulą, visai kas kita – pakartoti šį pasiekimą. Jau šį sekmadienį Kazlų Rūdos komandos laukia pirmoji kliūtis – ketvirtfinalio barjeras. Kovo 26-ąją Gintauto Bulotos suburta komanda ietis sukryžiuos su Šateikių „Žalmedžiu Baudėju“. Būsimų kovų akiratyje matysime ir jau ne vienerius metus „SC-Regusos“ mundurą ginantį Gediminą Navicką. Jūsų dėmesiui – pažintis iš arčiau su šiuo iš Plutiškių (Kazlų Rūdos sav.) kilusiu krepšininku, kurį krepšinio aikštėje šiuo metu galima matyti dviejuose amplua. Sportinio azarto, emocijų ir užsivedimo krepšinio kovose nestokojantis Gediminas šios sporto šakos bendruomenei žinomas ne tik kaip krepšininkas. Neretai plutiškiečiui tenka griebtis ir teisėjo švilpuko. Nuo būsimos MML ketvirtfinalio dvikovos ir pradedame pokalbį su G.Navicku:

– Kaip vertinate Plungės rajono, Šateikių komandą? Kuo ji grėsminga? Kaip manote, kiek rungtynių prireiks, kad akistatos nugalėtojas patektų į kitą etapą? ( tiek ktvirtfinaliuose, tiek pusfinaliuose bus rungtyniaujama iki dviejų pergalių, – aut.past.).

– Ši komanda man nėra pažįstama. Nei praėjusiame, nei šiame sezone susitikę su jais kol kas nebuvome. Nenoriu prisišnekėti, bet manau, kad esame šios serijos favoritai, turime pajėgesnę komandos sudėtį ir seriją turėtume laimėti 2-0.

– Mažų miestelių lygos čempionų skonį jau žinote. Ar dėl to nesikeičia jūsų motyvacija kovoti dėl to paties titulo?

– Taip, pernai tapome MML čempionais ir visa komanda supranta, kad šiais metais titulą apginti bus sunkiau, bet visi esame motyvuoti ir tikrai niekam nesiruošiame pralaimėti. Juolab, kad šiais metais mūsų sudėtis, mano akimis, yra dar geresnė nei praėjusiame sezone.

– Esate ne tik krepšininkas, neretai tenka ir teisėjauti? Kodėl ėmėtės tokio amato?

– Nuo mažens mano gyvenime krepšinis būdavo numeris vienas. Jei ne žaisti, tai organizuoti, jei ne organizuoti, tai teisėjauti, jei ne teisėjauti, tai treniruoti ir t.t., todėl vieną kartą pamatęs skelbimą, jog Vilniuje ruošiami nauji krepšinio teisėjai, aš nusprendžiau, kad reikia pabandyti. Teisėjavimą pasirinkau dėl dviejų dalykų: meilė krepšiniui ir papildomas uždarbis. Tik gaila, kad Vilniuje teisėjavus vienus metus, teko dviems metams nutraukti šį pomėgį, nes baigiau mokslus ir išsikrausčiau gyventi į Kauną. Šie metai tai lyg vėl naujas startas imant tiesėjo švilpuką, nes po pertraukos reikėjo šiek tiek laiko įsivažiuoti. Kol kas teisėjauju moksleivių krepšinio (MKL) ir Kauno krepšinio mėgėjų lygų (KKML) varžybose, bet turiu tikslą tobulėti ir siekti karjeros šiame sektoriuje.

– Gal yra atmintyje įstrigusios rungtynės, kuriose sunkiausia buvo teisėjauti?

– Tikrai nežinau ką išskirti. Visos varžybos savotiškos, vienos lengvesnės kitos sunkesnės, bet visose reikia būti susikoncentravus ir susikaupus. Nuaidėjus sirenai, varžybos baigiasi, būna labai gerai, kai ir teisėjo galvoje jos būna pasibaigusios ir nereikia važiuojant namo galvoti, ką padarei gerai, o ką blogai. Žinoma būna ir atvirkščiai…

– Ar domitės kitų teisėjų darbo kokybe? Kurie iš jų, jūsų vertinimu, lyderiaujantys Lietuvoje, už jos ribų?

– Neturiu teisėjo – autoriteto. Tačiau darbo kokybe domiuosi, stengiuosi mokintis. Dažnai turėdamas laiko einu pažiūrėti mėgėjų ar moterų krepšinio rungtynių, kuriose seku ne žaidimą, o teisėjų darbą, jų priimamus sprendimus.

– Kuomet pradėjote teisėjauti, ar nepasikeitė jūsų kaip krepšininko elgesys aikštelėje…? Ar matote apskritai teisėjavimo naudą jums kaip krepšininkui?

– Pasikeitė. Kaip žaidėjas būdavau labai karštas, retai išvengdavau techninių pražangų. Dabar, kai pats lakstau su švilpuku, pradedu viską suprasti kitaip. Šiuo metu rungtyniaudamas labai retai apeliuoju į teisėjų sprendimus, nors šiais metais techninių pražangų vistiek nepavyko išvengti.

– Su krepšiniu draugaujate nuo mažens. Kodėl nesirinkote trenerio profesijos?

– Niekada neturėjau didelio noro būti krepšinio treneriu, labiau norėjau žaisti. Mokykloje buvau geras mokinys – pirmūnas, egzaminai taip pat pavyko neblogai ir stojau mokytis į tokią vietą, kuri, mano supratimu, užtikrintų man geresnę ateitį. Manau, kad dirbti krepšinio treneriu – tai tas pats kaip sirgti krepšiniu. Taip jau yra, kad atlyginimai nėra dideli, daug kelionių, mažai laiko lieka sau. Čia mano asmeninė nuomonė.

– Ar teisėjavimo praktikoje dažnai teko susidurti su treneriais cholerikais? Kaip jus veikia tokio temperamento krepšinio specialistai?

– Tokių trenerių žinau labai nedaug, tačiau taip – tokių yra. Teisėjaujant reikia atsirinkti kiekvieną trenerį, reikia jį šiek tiek pažinoti ir neleisti įvedinėti savo taisyklių, nes jei treneris „lips ant galvos“, tai gerai pasirodyti iš teisėjavimo pusės per rungtynes bus neįmanoma. Geri treneriai žino savo ribas, jie visada žino kada „sustoti“, o tuos, kurie to nežino, tenka bausti.

– Kaip atėjote jūs į krepšinį? Kas lėmė pasirinkimą?

– Nuo pat mažens krepšiniu pradėjau domėtis tėčio pagalba. Jis mėgėjiškai žaisdavo, o aš – visur kartu. Turbūt todėl tas kamuolys ir „prilipo“ prie rankos. Šiaip krepšinio treniruočių, galima sakyti, net nesu lankęs, esu visiškas savamokslis, mėgėjas. Visada žaisdavau tik už Plutiškių mokyklą, kol vienais metais mane pastebėjo treneris K.Juozaitis ir pakvietė į komandą, rungtyniaujančią reginioninėje krepšinio lygoje (RKL). Treniruotės pas gerą trenerį ir varžybos RKL‘e man davė daug naudos, gavau daug žinių ir nuo tada krepšinį pradėjau žaisti intensyviau.

– Esate plutiškietis, kur krepšinis kaip ir daugelyje Lietuvos vietovių sporto šaka nr.1. Kaip manote, kas nulėmė šios sporto šakos populiarumą jūsų krašte ir kodėl taip nėra Kazlų Rūdoje..?

– Plutiškėse krepšinis visiems svarbus jau labai seniai. Didžiausią ir neįkainojamą įtaką tam padarė visame krašte gerai žinomas “Naktinio krepšinio” turnyras. Jame žaisdavo Kazlų Rūdos, Marijampolės, Kauno, Prienų komandos. Tuomet visi žinojo Plutiškes ir “Naktinį krepšinį”. Labai gaila, kad dabar šio turnyro nebėra, norėtųsi, kad atsirastų aktyvių žmonių grupė ir atgaivintų šią tradiciją. O kodėl Kazlų Rūdoje krepšinis nepopuliarus aš atsakyti negaliu, bet kad jis nepopuliarus tai tikrai. Visada atvažiavę iš Plutiškių mes laimėdavome ir 3×3 turnyrus, ir daugumą tarpmokyklinių varžybų. Man taip pat keista, kad į MML rungtynes susirenka tik apie 20 žiūrovų, nors daugelyje kitų miestelių, kur nėra pramogų, visi kaip tik renkasi į sporto renginius.

– Esate jaunas krepšininkas. Kokios pergalės, pasiekimai per karjerą jums brangiausi?

– Toks jau ir jaunas. Kaip jau minėjau, neturiu tokios krepšininko karjeros, kokia galėtų pasigirti kiti, gerokai daugiau laimėjimų ir pasiekimų suskaičiuočiau 3×3 turnyruose. Vasarą nebūna savaitgalio, kad mes su komanda „PXNX“ kur nors nedalyvautume. Keletą pasiekimų išskirčiau ir 5×5 formato krepšinyje. Brangiausias titulas – pernai iškovotas MML auksas, taip pat esu tapęs čempionu Marijampolės mėgėjų krepšinio lygoje, Plutiškių „Naktinio krepšinio turnyre“, Kelmėje, Kaune esame buvę treti. Šiais metais tikiuosi kolekciją papildyti dar vienu MML auksu.

– Ar be krepšinio esate išmėginęs kitas sporto šakas?

– Niekada nesportavau jokios kitos sporto šakos, mano palydovas visada buvo tik krepšinis.

– Ką veikiate laisvalaikiu, kuo domitės? Kada geriausiai pailsite?

– Laisvalaikio dabar turiu labai mažai. Darbas, teisėjavimas ir dar pačiam pažaisti dažnai reikia. Poilsį labiau pajaučiu pasibaigus krepšinio sezonui. Savo mėgstamiausiu laisvalaikiu tai pavadinčiau 3×3 turnyrus, taip pat kartais nueinu pažvejoti, o geriausiai pailsiu tada, kai atsiranda galimybė išvažiuoti keletui dienų prie jūros ar ežero.

– Kokius matote pajėgiausius savo grandies krepšininkus Lietuvoje? Kokios pozicijos krepšininkai jums daugiausia apskritai imponuoja?

– Aš žaidžiu sunkiojo krašto pozicijoje, bet man labiausiai imponuoja įžaidėjai, kadangi jie yra komandos „vadovai“ ir nuo jų priklauso kiekviena ataka. Pajėgiausiu sunkiu kraštu Lietuvoje aš matau Paulių Jankūną.

– Kokių neišsipildžiusių lūkesčių turite krepšinio aikštelėje kaip krepšininkas ir kaip teisėjas?

– Kaip krepšininkas, tai didelių lūkesčių neturiu. Norėtųsi dar keletą metų mėgėjiškai pažaisti, taip pat būtų smagu, kad neužpultų traumos. Kaip teisėjas lūkesčių turiu daugiau. Artimiausias tikslas – pradėti teisėjauti regionų krepšinio lygoje, o toliau jau žiūrėsim.

– Be „SC-Regusos“dar kuriose komandose rungtyniaujate? Kaip joms sekasi?

– Be „Regusos“ žaidžiu Marijampolėje, Kaune ir Kelmėje. Marijampolėje su komanda „IŠVIEN“ kaunamės dėl patekimo į top ketvertuką. Kelmėje vakar laimėjome pusfinalį ir pirmą kartą komandos istorijoje žaisime finale, na o Kaune abi komandos, kurias atstovauju iškopė į ketvirtfinalį. Taigi, šiai dienai komandoms, kurioms atstovauju, sekasi labai gerai, visos juda į priekį.

– Teko jums rungtyniauti ir regioninėje krepšinio lygoje (RKL). Kokį „SC-Regusos“ komandos potencialą, jos vietą, galimybes matytumėte RKL‘e?

– Labai skiriasi komandų sudėtys ekipose, kurioms teko pačiam atstovauti. RKL komandos pagrindą sudarė jaunimas. Aš ten buvau prie vyresnių, o MML atvirkščiai – mes jau daugiau veteranų komanda, kur esu vienas iš jaunesnių krepšininkų. Manau, kad su „Regusos“ komanda rungtyniaudami tokios sudėties, kokios šiuo metu esame, mes RKL‘e patektume į TOP 8, galbūt net taptume prizininkais. Esu įsitikinęs, kad daug komandų gali tik pavydėti mums tokios sudėties, kokią šiuo metu turime.

– Dėkoju už pokalbį.

Jums gali patikti

Atsakyti

Jūsų el. paštas nebus skelbiamas.

X