Kviečiame į parodos atidarymą

Artėjant Marijampolės miesto dienų šurmuliui bei pasitinkant Tarptautinę muziejų dieną gegužės 16 d. 17:00 val. Viešosios bibliotekos Mažojoje salėje (II aukšte) atidaroma fotomenininko Romo Linionio paroda „Būta, gyventa…“. 1974-1989 metų fotografijose užfiksuota Marijampolės miesto būtis – tai ilgų pasivaikščiojimų po tuometinį Kapsuką rezultatas. Kiekviena parodoje eksponuojama fotografija byloja apie nesumeluotą meilę gimtajam miestui, nuoširdžią pagarbą žmogui bei solidžią gyvenimišką patirtį ir žinias.

Daugel metų į mūsų miestą per foto objektyvą žvelgiantis R. Linionis sako, kad fotografijose atsispindi visas gyvenimas, kuris sparčiai bėga, tačiau užfiksuoti jo momentai foto juostoje primena, kad gyvenimo istoriją turime kiekvienas.

„Laikas – kaip vanduo – atbėga laukiamas, belaukiant ir nubėga, nespėjus juo atsigaivinti ir pasidžiaugti… Vis žiūrėdamas ateitin paskui ir nebesuvoki: buvo dabartis ar ne, gal viskas tik praeitis… O jei praeities nesinori prisiminti (ar niekas neprimena), kas belieka?

Fotografija (dokumentinė) yra ta sritis, kai užfiksuotas vaizdas iš karto tampa praeitimi. Skirtumas tik tas, kad tai – tikras, faktinis sustabdytas gyvenimo ar vyksmo momentas laike. Tuomet, kai fotografuoji, gal tai visai eilinis vaizdelis, bet po 30 ar 40 metų viskas atrodo kitaip. Amžininkams norisi pažvelgti atidžiau – gal atrasti save, gal pažįstamus takus ar namus, kur patirta daug džiaugsmo ir kurių jau seniai nebėra…

Prisiminimai, manau, gali būti visokie, nes ir buvo visaip. Kas gyveno nuolatinėje priešpriešoje su tuomete santvarka, kas tylomis kūrė ir statė, kad būtų kur gyventi, o vėliau – tribūnas įrengti, vėliavas iškelti… Viskas, kas išgyventa, užfiksuota – nesvarbu, buvo blogai ar gerai – viskas yra istorija. Ir mes, išbraukdami iš savo atminties kažkokį laiko tarpsnį, negalime tų vaizdų ir faktų ištrinti iš fotojuostos ar sidabru dengtos fotografijos. Laimei, ne taip, kaip skaitmenos amžiuje, kai pakanka vieno, kartais neatsargaus, spustelėjimo ar brūkštelėjimo.

Kodėl žmonės saugo senas nuotraukas – net primenančias netektis, tremtį ar panašius dalykus? Todėl, kad tai buvo jų gyvenimas – vienoks ar kitoks. Kiekvienas savąjį turime ir šiandien. Gal ne visų jis toks, kaip norėtųsi, bet atėjome į šią dieną iš praeities. Be jos nebūtų mūsų, jos neprisimindami, ignoruodami patys tampame panašūs į tuos „gudrius“ įrenginius: viskas tik šmėsteli ir vis greičiau pradingsta…“ – Romas LINIONIS.

 

Marijampolės Petro Kriaučiūno viešosios bibliotekos informacija

Jums gali patikti

Komentavimas negalimas