Marijampolė Music Park‘12“: paroda „Barbora Radvilaitė: didinga ir trapi“ (dailininkė Kristina Norvilaitė-Geniušienė)

Marijampolė Music Park‘12“: paroda „Barbora Radvilaitė: didinga ir trapi“ (dailininkė Kristina Norvilaitė-Geniušienė)

Rugpjūčio 21 d. ketvirtadienis, 17 val.  | Spindulio kino teatras

PARODA | BARBORA RADVILAITĖ: DIDINGA IR TRAPI

Kristina Norvilaitė-Geniušienė yra viena iš tų menininkių, kuriai yra svarbios ir aktualios asmeninėmis patirtimis nuspalvintos moterystės ir moteriškumo temos. Lino raižiniais, tapyba, įvairiomis dėžutėmis (objektais), knygomis, net atvirukais ji pasakoja apie tai, kas yra tiesiog aktualu, rūpi asmeniškai. Tai ir vaikystės reminiscencijos, ir motinystės skauduliai, ir paauglystės iššūkiai, ir amžiaus kaitos klausimai (kartais egzistuojantys be aiškių ir konkrečių atsakymų).

Dubingiuose atidaromoje parodoje „Barbora Radvilaitė: didinga ir trapi“) Kristina išlieka savimi. Miestelio širdyje esančiame architektūros paminkle – senojoje smuklėje (karčemoje) eksponuojama specialiai šiai erdvei – turimas omenyje Radvilų kunigaikštystės centras – menininkė specialiai sukūrė darbų kolekciją, inspiruotą karalienės laiškų Žygimantui Augustui (iki mūsų dienų jų išliko tik aštuoni). B. Radvilaitės epistolinį palikimą tyrinėjusi istorikė Raimonda Ragauskienė yra pastebėjusi: „Paradoksalu, tačiau būtent jam (savo mylimajam Augustui) skirtuose meilės laiškuose Barbora vartojo šaltus, tipiškus kreipinius – <…> šviesiausias Maloningas Karaliau, mano maloningas pone, ir pan. Tai nebuvo atsitiktinumas ar specialiai sugalvota gudrybė. Barbora tai darė tiesiog dėl savaip suprantamo požiūrio į vyrą, į karalių. Tokį požiūrį formavo Radvilaitės šeima bei visuomenės nuostatos: kad ir koks būtų emocionalus vyro ir žmonos ryšys, žmona privalėjo kreiptis pagarbiai, tuo labiau į karūnuotą asmenį“ [R. Ragauskienė, Barbora Radvilaitė, Vilnius: Vaga, 1999, p. 110].

Tad K. Norvilaitė analizuoja dviejų vienas kitą aistringai mylinčių žmonių ryšį, susaistytą socialinės hierarchijos ir luominės priklausomybės, epochos bendravimo normų ir, kaip žinoma iš istorijos – priešiškos aplinkinių reakcijos į prietarų, stereotipų nepaisantį abipusį potraukį. Vis tik menininkė, gilindamasi į šaltinius ir tyrinėjimus, ir tam išnaudodama savo puikiai įvaldytas priemones, instrumentus, plastines taktikas ir konceptualias strategijas (šią autorę galima apibrėžti „ornamentuoto ekspresionizmo“ kategorija) bando įžvelgti esmę, kuri glūdi po archyvinių dokumentų teikiamos sausos faktinės informacijos luobu. Kristinos kūriniuose pagal visus etiketo ir retorikos reikalavimus padiktuotas Barboros ir Žygimanto susirašinėjimas ar vėlesnių mokslininkų išsiaiškinti (bet vis tik šaltai pateikti) faktai transformuojasi į Romeo ir Džuljetos istorijos vertą dramą. Kaip tai įvyksta? Atidžiai ir giliai išanalizavus renesansinę ornamentiką (K. Norvilaitė tam skyrė ne ką mažiau dėmesio nei B. Radvilaitės laiškams), jautriai ir subtiliai brėžiant kiekvieną struktūrinio elemento liniją, atidžiai „voluojant“ švytinčias ir į kitą dimensiją perkeliančias plokštumas. Žinant, jog esmė slypi detalėse, būtina nepraleisti iš akipločio Barborai skirtame rinkinyje nuolat sušmėžuojančio akies motyvo. Migdoliškame, aureolę primenančiame regėjimo aparato siluete yra materializuota liūdna ir šviesi dvasia, – būtent tokia, kokia pasižymėjo dviejų asmenų meilės aistra.

Patikslinti ir pabrėžti būtina tai, kad būtent Dubingiuose Barbora rašė minėtus aštuonis laiškus Žygimantui Augustui, kuomet 1547-1548 metų žiemą (nuo lapkričio iki balandžio) čia tarsi slapta gyveno, nes naujiena visuomenei apie jau įvykusią santuoką dėl politinių aplinkybių buvo slepiama. Kristina Norvilaitė Barborą Radvilaitę perskaitė ir pamatė būtent čia, šioje vietoje. Dar svarbiau pabrėžti, kad menininkė ir toliau kalba individualiais potyriais pasižyminčia vizualine kalba, taip, kad net didingai karališkuose dalykuose pamato moterišką trapumą.

Dr. Vidas Poškus