MONOSPEKTAKLIS „VUOJAŽ, VUOJAŽ“ | MARIJAMPOLĖ

Monospektaklis „VUOJAŽ, VUOJAŽ“ pasakoja apie moters stiprybę, savęs pažinimą ir prasmės ieškojimą.

Jaunystės kultą švenčiančioje visuomenėje kalbėti apie nerimą keliančius metus yra nepatogu. Dažna moteris jaučia chronišką liūdesį, net kaltę ar gėdą dėl besikeičiančio kūno, nemokėjimo prisitaikyti prie naujo pasaulio reikalavimų.

Kur dingsta tos gražios, savimi pasitikinčios moterys? Ar visada jaunystė pranašesnė už brandą?

Spektaklio „Vuojaž, vuojaž“ inspiracija tapo netikėtai atrastas „Atminimų“ sąsiuvinis, rašytas dar šeštoje klasėje. Šis mielas radinys paskatino mane susirasti buvusias klasės drauges ir kartu leistis į prisiminimų ir naujų atradimų kelionę.

Spektaklio dramaturgijos pagrindu ir tapo jų išsakytos mintys, pastebėjimai, asmeninės istorijos. Tai sėkmingos, stiprios moterys, galinčios tapti įkvėpimu daugeliui, griaunančios mitus ir stereotipus apie amžių, grožį ir sėkmę. Vengiau linijinio pasakojimo, receptų siūlymų ir moralo. Spektaklis labai asmeniškas, bet kartu ir universalus, atspindintis devinto dešimtmečio, lūžio kartos jaunystę. Pasakojantis apie svajones, sapnus, draugystę, mokyklos šokius, iškeliavusius tėvus ir, savaime suprantama, vyrus. Ne tik apie aplankytus kraštus, bet ir apie didžiąją kelionę savęs atradimo link.

Šiuo spektakliu noriu apkabinti visus liūdinčius ir noriu kviesti neužsisklęsti, o kalbėtis, į problemas pažvelgti šviesiai, su humoru ir skatinti švęsti gyvenimą bet kuriame amžiaus tarpsnyje.