Pirtis nuo seno buvo neatsiejama daugybės lietuvių gyvenimo dalis – čia žmonės ne tik prausdavosi, bet ir atlikdavo įvairiausius ritualus prieš vestuves ar krikštynas, maudydavo mirusiuosius, o moterys pirtyje net gimdydavo.
Apie mitais apipintus procesus, kurie vyksta žmogaus organizme lankantis pirtyje ir kokį poveikį visa tai gali turėti sveikatai, pasakoja vaistinių tinklo „Camelia“ vaistininkė Laura Strašauskaitė.
L. Strašauskaitė pirties fenomeną, jo įvairialypę naudą organizmui atrado domėdamasi holistiniu požiūriu į žmogaus sveikatą. Vaistininkė pabrėžia – žmogaus būsenoms poveikį turi daugybė faktorių: pirties aplinka, joje esantys žmonės, šiluma, drėgmė, deguonies kiekis, augalai, kvapai, garsai.
„Pats geriausias garsas pirtyje yra tyla. Tai – tikriausia lietuviška meditacija, kai žmogų, pavargusį nuo aplinkos triukšmo, pirtyje pasitinka ramybė“, – neabejoja L. Strašauskaitė.
Vaistininkė priduria, kad tam tikrais atvejais į pirtį eiti nepatartina. Šių pramogų reikėtų vengti karščiuojant, sergant užkrečiamomis odos, infekcinėmis bei kitomis ligomis, taip pat esant apsvaigus nuo alkoholio. Nėščiosios į pirtį gali eiti tik leidus gydytojui, o garbaus amžiaus žmonėms apsilankymas pirtyje turi būti labai saikingas, mat gali sukelti stiprų stresą organizmui.
Kaip kūnas reaguoja į pirties karštį?
Aukšta pirties temperatūra nėra natūrali organizmui, tad jis yra tarsi įgalinamas veikti aktyviau. Sausame karštyje žmogaus organizmas toleruoja žymiai aukštesnę temperatūrą – iki 130°C, o drėgnoje pirtyje toleruojama apie 60°C temperatūra. Atėjus į pirtį, karštis į kūną patenka per odos poras, o vidinė kūno temperatūra gali pakilti iki 38–39°C.
Anot vaistininkės, pirtyje juntamas karštis pirmiausia aktyvuoja streso hormono – dinorfino – išsiskyrimą. Jis atvėsina kūną, bet mes jaučiamės nemaloniai. Tik po kurio laiko išsiskiria laimės hormonas – endorfinas, dėl jo mažėja stresas, gerėja psichinė sveikata ir miegas, kadangi karštis „įjungia“ kūno vėsinimosi mechanizmus.
„Kaitinantis pirtyje aktyvuojama simpatinė nervų sistema, taip pat išsiplečia kraujagyslės, suaktyvėja kraujotaka, dalis kraujo suteka į periferiją. Pirtis sukelia panašų efektą kaip vidutinio ar didelio intensyvumo fizinė veikla, nes kaitinantis, širdis intensyviai dirba ir turi greičiau varinėti kraują. Pagal širdies susitraukimo dažnį, tai prilygsta kardiotreniruotei.
Kadangi pirtinantis daugiau kraujo plūsta į raumenis ir odą, ji parausta, išsiskiria prakaitas, kad per odą kūnas galėtų pašalinti šilumos perteklių ir taip atsivėsinti. Negana to, per prakaitą pasišalina apie 70 įvairių junginių, šlakų, toksinų. Būnant pirtyje, taip pat vyksta kūno termoreguliacija – fiziologinis, tiek žinduoliams, tiek paukščiams būdingas gebėjimas palaikyti santykinai pastovią kūno temperatūrą“, – pasakoja L. Strašauskaitė.
Vaistininkė priduria, kad įprastai, išėjus iš pirties, širdis nurimsta, nors kraujagyslės vis dar būna išsiplėtusios, tad arterinis kraujo spaudimas krenta. Anot jos, norėdami jį pakelti, turėtume stipriai atsivėsinti, pavyzdžiui, įlįsti į šaltą vandenį. Šaltis sutraukia kraujagysles ir spaudimas susireguliuoja.
Mažina skausmą, gerina širdies ir kraujagyslių veiklą
L. Strašauskaitė pasakoja, kad pirtis gali turėti skausmą malšinantį poveikį, kurį atspindi padidėjęs endorfinų kiekis kraujyje. Nuo šilumos atsipalaiduoja raumenys, todėl sumažėja skausmas, išsisklaido toksinų sankaupos, tad pirtis labai tinka po fizinio krūvio. Net 20 metų trukęs tyrimas Suomijoje atskleidė, kad pirtis taip pat padeda apsisaugoti nuo įvairių demencijos formų bei širdies ir kraujagyslių ligų.
„Moksliniais tyrimais įrodyta, jog pirtis pagerina širdies ir kraujagyslių veiklą bei mažina širdies ligų riziką. Buvo nustatytas ryšys tarp reguliarių, 2–3 kartų per savaitę maudynių saunoje ir penktadaliu mažesnės širdies sustojimo ir koronarinės širdies ligos rizikos. Tie, kurie lankėsi pirtyje 4–7 kartus per savaitę, pasižymėjo net 63 proc. mažesne tikimybe mirti nuo širdies ligų palyginus su tais, kurie pirtyje lankėsi tik kartą per savaitę“, – sako „Camelia“ vaistininkė.
L. Strašauskaitė atkreipia dėmesį ir į kitus pirties suteikiamus privalumus. Pavyzdžiui, padidėjusi kūno temperatūra stiprina imunitetą, skatina baltųjų kraujo kūnelių, limfocitų, neutrofilų, interferonų, naikinančių gripo sukėlėjus, gamybą. Žmogaus ląstelių eksperimentai atskleidė, kad hipertermija sustiprina antivirusinį interferonų poveikį 3–10 kartų. Taip pat pastebėta, kad vos 15 minučių, praleistų pirtyje, stimuliuoja imuninę sistemą, o šilto oro įkvėpimas sumažina peršalimo simptomus.
„Kiek galime išbūti pirtyje, priklauso nuo dviejų faktorių: vidinės kūno temperatūros ir širdies susitraukimo dažnio. Reikia klausyti savo organizmo – tik įėjus į pirtį, kūnas iškart pajunta karštį ir atitinkamai reaguoja. Jeigu dvi savaites kasdien eitume į pirtį, prie karščio priprastume. Adaptacija išsilaiko iki dviejų mėnesių – jeigu po 2 mėnesių vėl pakartosime, jau reikės mažiau laiko, kad pasiektume dar didesnį atsparumą karščiui“, – teigia vaistininkė L. Strašauskaitė.
Svarbus ir elgesys po pirties
Po pirties reikėtų persirengti sausais ir šiltais drabužiais, vengti skersvėjų ir staigaus temperatūros skirtumo, antraip kyla peršalimo rizika, ypač tiems, kurie nėra pratę, negrūdina organizmo. Nors būnant pirtyje nerekomenduojama gerti vandens, po maudynių tą daryti bene būtina, tačiau vanduo turėtų būti ne šaltas, o kambario temperatūros.
„Dažnai girdima, kad pirtyje kartu su prakaitu netenkame įvairių mineralų, tačiau nereikėtų persistengti bandant atstatyti jų balansą. Tam puikiai tinka mineralinis vanduo ar elektrolitų tirpalai. Po pirties dažnas gali jausti alkį, tad rekomenduojama rinktis lengvus užkandžius, kurių sudėtyje taip pat būtų vandens ir mineralų, pavyzdžiui, apelsinus, salotas, arbūzą“, – sako vaistininkė.
Nereikėtų pamiršti ir odos – pirties malonumai ją veikia teigiamai, tačiau po šių procedūrų vis tiek patartina nusiprausti po dušu, nusišveisti švelnios tekstūros kūno šveitikliais, savo sudėtyje turinčiais vitamino E, įvairių aliejų, pavyzdžiui, kokosų. Vaistininkė pažymi, kad šveitiklį reikėtų lengvais sukamaisiais judesiais įmasažuoti į drėgną odą, nes šveičiant ją sausą, galima pažeisti apsauginį barjerą.
„Taip pat naudinga kūną palepinti maitinančiais kūno kremais ar losjonais, kurių sudėtyje būtų natūralių augalinių medžiagų: kokosų vandens, alavijo, avižų ar šlapalo. Pastarieji garsėja savo raminamosiomis bei apsauginėmis savybėmis, tad tinka ir itin sausai odai“, – priduria L. Strašauskaitė.
