Gruodį baigėsi daugiau nei trejus metus trukęs projektas „Pozityvus dienoraštis“. Per šį laikotarpį pavyko išgirsti tūkstantį unikalaus turinio istorijų, fiksuojančių šviesiąją Lietuvos gyvenimo pusę. O projektą vainikavo dviejų parų šių istorijų transliacija.
Projekto pašnekovus vienija noras gyventi gražiai
„Su kolegomis rengdami paskutines istorijas dar nejautėme projekto pabaigos, – sako daugiau nei trejus metus Lietuvą gerumu pripildytomis istorijomis džiuginusio unikalaus projekto „Pozityvus dienoraštis“ koordinatorė Viktorija Stasiukynaitė. – Dar sunku priimti, kad šis etapas jau baigėsi.“
Viktorija džiaugiasi, kad pavyko pasiekti tuos žmones, kuriuos ir buvo siekiama pritraukti. Juk projekto esmė – ne tik geru pavyzdžiu įkvėpti Lietuvos visuomenę, bet ir reklamuoti socialinius verslus, padėti geroms idėjoms sulaukti daugiau dėmesio, surasti labai reikalingos pagalbos. Grįžtamasis ryšys atskleidė, jog pavyko pasiekti savo tikslus ir įrodyti, kad Lietuvoje labai daug gėrio, pozityvumo bei įkvepiančių asmenybių. Kalbėdama apie „Pozityvaus dienoraščio“ herojus iniciatyvos kuratorė sako, kad juos vienija noras gyventi gražiai. Šimtus pašnekovų aplankiusi Viktorija pasakoja, kad tiek laimėję gražiausios sodybos konkursą, tiek savo kaimelyje įkūrę muziejų nori gyventi gražiai fiziškai bei dvasiškai.
„Žmonės nori gražių kiemų, sodybų, gerų kaimynų bei darbų, – tęsia projekto koordinatorė. Šios iniciatyvos dalyvius jungia bendras gėrio, grožio bei pozityvo siekis. Tai, kad lietuvis džiaugiasi dėl degančio kaimyno namo, tėra mitas. Iš tiesų žmonės nori vienas kitam gera. Arba bent jau nelinki bloga. Ne tik mūsų visuomenė, bet ir globaliau žvelgiant žmonės tampa sąmoningesni bei pradeda suprasti, kad būnant vienas kitam geresniam lengviau gyventi.“
Dėmesio mažoms bendruomenėms
„Pozityvaus dienoraščio“ kūrėja sako, kad šiame projekte daug dėmesio sulaukė mažų bendruomenių herojai. Vienas iš tokių – Saulius Matusevičius iš Degučių kaimelio Vilkaviškio rajone. Jis savo kieme įkūrė įspūdingą plaktukų muziejų. Gruodžio pabaigoje simbolinę tūkstančio pozityvių istorijų ribą pasiekusio projekto kuratorė pastebi: kai sostinėje atsiranda kas nors nauja, apie tai daug kalbama, sulaukiama daug dėmesio. O mažoms bendruomenėms labai daug džiaugsmo, kai dronas užfiksuoja kaimelio namus, kapinaites ar bažnyčią: „Žmonėms tai yra įvykis“.
Iniciatyvos koordinatorė prisimena, kad pradžioje apie projektą mažai kas žinojo. Vėliau jis tarytum tautosaka sklido iš lūpų į lūpas. Viktorija sako, jog sulaukdavusi rekomendacijų, ką reikėtų pakalbinti, vėliau atsirado nuolatinių sekėjų, kurių dėka projekto heroje tapo ir močiutė, siuvanti kojines. Pasak projekto vadovės, pozityvios istorijos užgimdavo ir iš pamatytų tekstų ar publikacijų socialiniuose tinkluose, o tada telikdavo kreiptis į žmones ir prašyti papasakoti.
Visgi surinkti ir įamžinti tūkstantį istorijų nebuvo taip lengva, kaip gali pasirodyti. Viktorija paaiškina, kad nebuvo kalbinami pramogų pasaulio atstovai, kuriems filmavimas ir interviu – kasdienybė. O įkalbėti žmogų, kuris niekada nesifilmavo, yra ilgas ir sudėtingas procesas. V. Stasiukynaitės teigimu, tokį pašnekovą labai baugina kamera, interviu, žurnalistas ar operatorius. Ji pripažįsta, kad nematomo darbo buvo daug, o įgyvendinti sumanymą būtų neįmanoma be puikios komandos. Nepaisant to, iniciatyvai įgyvendinti prireikė daugybės jėgų. Viktorija pasakoja, kad projektas yra tam tikra rutina su pasikartojančiais veiksmais, tačiau į priekį vedė pareiga bei viešai paskelbtas tikslas.
Pozityvios istorijos pandemijos metu
„Labiausiai įkvepia gebantys daryti gera, – tęsia Viktorija. – Jie buria bendruomenes, glaudžia daugybę žmonių. Viena tokių – pirmoji „Pozityvaus dienoraščio“ herojė sesuo Juozapa. Su Marijampolės jaunimu dirbanti vienuolė sutinka ne tik besiruošiančius Sutvirtinimo sakramentui, bet ir šiek tiek pasiklydusius gyvenime, neturinčius atramos ar saugios šeimos. Vienuolė, kuri, jaunimo akimis, atrodo labai nemadinga, sugeba suburti minias paauglių į renginius ar įvairius susibūrimus.“
Viktorija sako, kad vieną vienintelę istoriją išskirti iš tūkstantuko yra labai sudėtinga. Jos nuomone, kiekvienas pasakojimas pamoko, išskiria socialinius verslus ar kitas įdomias veiklas, kai žmonės palikę komfortiškus darbus sugeba savo talento dėka susikurti darbo vietas, kurias derina su vaikų auginimu. Paklausus, kaip buvo renkama jubiliejinė tūkstantoji istorija, projekto vadovė sako, kad ji tikrai nėra įspūdingesnė ar išraiškingesnė nei kitos. Tai – pasakojimas apie įkvepiančią šokių trenerę, kurios gyvenimas, kaip ir kitų projekto kalbintų pašnekovų, labai įdomus.
„Pozityvaus dienoraščio“ koordinatorė sako bendraudama su herojais supratusi, kad gyvenimas yra labai sudėtingas, tačiau kartu ir įvairus. Sausio mėnesį pirmagimio susilauksianti jauna moteris džiaugiasi, kad šio projekto dėka praplėtė savo sąmoningumo, vertybių, supratimo bei žmogiško gerumo ribas.
Per daugiau nei trejus idėjos įgyvendinimo metus visuomenė buvo kviečiama susipažinti su daugybe sunkiausius išbandymus perėjusių žmonių. Pavyzdžiui, su moterimi, kuri Vilniaus rajone įkūrusi žirgyną pateko į avariją, dėl to jai teko amputuoti koją. Ši linksma gražuolė, kuri, be kita ko yra ir mama, nepasidavė, toliau su protezu jodinėja bei gyvena visavertį gyvenimą.
Viktorijos nuomone, tokie pavyzdžiai itin aktualūs šiuo metu, kai jaučiamės vienišesni. Pozityvios istorijos per pandemiją skamba kitaip. Žurnalistė sako visuomet norėjusi kalbinti senjorus ir apgailestauja, kad kai kuriems šiuolaikinės technologijos neprieinamos. „Jie savo kaime daro gražius darbus, juos norisi įprasminti, nes neaišku, kiek bus šalia mūsų“, – pasakoja projekto vadovė.
Gerumo archyvas Lietuvai
Viktorija džiaugiasi, kad visos pozityvios istorijos liks kaip šalies gerumo archyvas. „Šitos istorijos lieka Lietuvai kaip įrodymas, kad mes esame pozityvi tauta, – tęsia iniciatyvos kuratorė. – Jos ir toliau bus prižiūrimos bei administruojamos projekto socialinių tinklų paskyrose, taip pat interneto portale pozityvu.lt.“
Paklausta, ar santykinai nedidelėje šalyje Lietuvoje būtų sunku ieškoti naujų pozityvių istorijų, Viktorija neabejoja, kad būtų nesudėtinga, tačiau mano, kad vietoj jos projektą turėtų kuruoti naujas žmogus. „Naujas žmogus gali atnešti naujų idėjų, kitokį požiūrį, – teigia žurnalistė. – Kiekvienam projektui reikia rotacijos, kaip kad ugdymo įstaigose ar kitose institucijose.“
V. Stasiukynaitė mano, kad apie tokio projekto kaip „Pozityvus dienoraštis“ tęsinį galėtų pasvarstyti didieji Lietuvos naujienų portalai ar televizijos kanalai. Ji priduria, jog rengdama istorijas nesiekė jomis graudinti ar sukrėsti žmones: „Šios iniciatyvos esmė yra paprasta, žmogiška, sąžininga, graži kasdienybė, kurią galima perteikti rodant veiklas bei pasakojant istorijas“.
Visą pokalbio įrašą rasite čia : https://soundcloud.com/xfmlt/sveciuose-viktorija-stasiukynaite
Rokas Simanavičius ir Ilona Petrovė
