Vaikų popchorui „Rojaus obuoliukai“ – jau 20 metų!

„Ir aš noriu mokytis dainuoti pas Dianą, kaip brolis“, - prieš porą mėnesių vieną vakarą pareiškė mūsų jaunėlis, beveik penkiametis Povilas. Nors jau praėjo 5 metai kaip mūsų vyresnėlis yra išriedėjęs iš „Rojaus obuoliukų“, tačiau anuomet patirtus įspūdžius apie smagiai praleistą laiką mena dainelės iš turimo įrašų disko, sustojęs laikas nuotraukose, ir vis dar gyvi koncertų ir pasirodymų vaizdai atminty, lyg tai būtų nutikę vakar...

Bet kas gi tie „Rojaus obuoliukai“, kad eilinėje šeimoje jau antroji atžala pareiškia norą būti vienu iš JŲ. „Rojaus obuoliukai“ –  dainuojančių Kazlų Rūdos vaikų klubas, šiais metais švenčiantis savo gyvavimo 20-metį. Kaip tik šios gražios sukakties proga apie prabėgusius metus ir nusprendžiau pasikalbėti su „Rojaus obuoliukų“ vadove Diana Dambrauskiene:

R.R. Papasakokite, kaip Jums kilo idėja prieš 20 metų suburti „Rojaus obuoliukus“?

D.D. Dirbau Kazlų Rūdos pradinėje mokykloje. Viskas įvyko tarsi savaime – įsigijau sintezatorių, gavau papildomo ugdymo valandų ir tuo pat metu į rankas pakliuvo puiki natų knygelė, kurioje radau labai gražią dainelę „Rojaus obuoliukai“ (muz. Fausto Latėno, ž. Elenos Mezginaitės.) Ši dainelė labai patiko ir man, ir tuomet būrelį lankiusiems vaikams, taip nejučia ir „prilipo“ mums pavadinimas, o dainelė tapo himnu, privalomu išmokti kiekvienam naujam nariui.

R.R. Kokius tuomet kėlėte sau tikslus, ar jie pasikeitė šiandien? Beje, kada tiksliai yra „Rojaus obuoliukų“ gimtadienis?

D.D. „Rojaus obuoliukų“ gimtadienis 1996-09-01, bet pirmosios „krikštynos“ įvyko 1997-02-07, todėl ir gimtadienius švenčiame pavasariais.Su tėvelių pagalba  2003 m. lapkričio mėn. įkūrėme  Vaikų klubą „Rojaus obuoliukai“, kuris veikia iki šiol.

20 metų yra gan ilgas laiko tarpas, todėl natūralu, jog bėgant metams, keitėsi ir išsikelti tikslai. Pradžioje tikslas  buvo  paprastas – sudominti mažuosius muzika, sudaryti sąlygas maloniai, linksmai  ir naudingai praleisti laisvalaikį, koncertuoti  mokykloje, darželyje, tėveliams ir miestelio bendruomenės šventėse. Ilgainiui   mano „obuoliukai“ ėmė „nokti“, t. y. pasiekėme neblogų kūrybinių rezultatų, dainas įrašinėjome profesionaliose įrašų studijose, todėl atsirado ambicijų dalyvauti respublikiniuose ir tarptautiniuose festivaliuose. Aplankėme Estiją, Latviją, Lenkiją, net ir Ispanijos kurortiniame miestelyje Loret de Mar skambėjo mūsų „Vėjavaikių“, išaugusių iš „obuoliukų“, atliekamos dainos!

Na, o  pastaraisiais metais kolektyvą sudaro vaikai nuo 3 iki 8 metų, todėl ir mano pagrindinis tikslas yra kiek kitoks nei prieš 20 metų. Dabar siekiu kuo anksčiau atskleisti ir lavinti kiekvieno vaiko muzikinius gebėjimus, supažindinti su scena, dainavimu, tiek solo su mikrofonu, tiek ir kolektyve.

Ir, žinoma, suteikti kuo daugiau džiugių, gerų emocijų visai šeimai.

R.R. Kodėl pasirinkote dirbti su mažiausiais – darželinukais, pradinukais? Kaip Jums pavyksta su jais susitarti?

D.D. Vaikystėje, kaip ir dauguma  vaikų, svajojau būti estrados dainininke, nei viena mūsų šeimos šventė nepraeidavo be mano pasirodymų ant kėdės… Dainininke netapau, bet toli nuo savo svajonės irgi nepabėgau. Lavinant mažuosius padedu pildytis jų svajonėms, o per tai tarsi išsipildo ir mano pačios vaikystės svajonė. Tai likimas… Tiesiog dabar  esu išmokusi ikimokyklinukų vaikų „kalbą“ (jei taip galima būtų pasakyti) , labai gerai  suprantu savo vaikučius, matau ir jaučiu, kada ir kiek galim dirbti „rimtai“, o kada reikia tiesiog pažaisti su muzika. Juk ne veltui daugelyje kalbų žodis „groti“ dar turi reikšmę ir „žaisti“ (angl. play, rus. igrat, pranc. jouer – R. R. pastaba). Labai myliu šį savo darbą ir džiaugiuosi, kad ir nedidele kiekvieno savo vaiko pažanga, nors niekada nežinau, ką jie „iškrės scenoje“ ir koks bus galutinis rezultatas.

R.R. Kas įkvepia Jus šiam darbui? Iš ko semiatės įdėjų?

D.D. Vaikai! Tai jie, jų akelės, emocijos, išdaigos, net jų judrumas ir yra mano įkvėpimo šaltinis. Jūs net neįsivaizduojate, kiek galima iš jų išmokti! Kartais tos idėjos  atsiranda staiga, o kartais – iš bemiegių naktų (šypsosi).

R.R. Ar teko paskaičiuoti, kiek obuoliukų „prariedėjo“ per „Rojaus obuoliukų“ mokyklėlę?

D.D. Daug, labai daug „obuoliukų“ išriedėjo.Kasmet popchore būdavo apie 30 dainininkų, tad per visus gyvavimo metus manyčiau, jog daugiau nei  200!

R.R. Paskaičiuokime, kiek per 20-metį sudainavote dainelių, kiek koncertų dalyvavote ir kiek turite įrašę kompaktinių plokštelių?

D.D. Iš pradžių labai sąžiningai skaičiavau, registravau ir aprašinėjau koncertus iki 100-jo!Turim išleidę 3 kompaktinius diskus, iš kurių 15-jo jubiliejaus proga, vienas rimtas – studijinis.

R. R. Ar pati kuriate ir „Rojaus obuoliukų“ sceninį įvaizdį, choreografiją?

D.D. Dainelių judesius kuriu pati, tik festivaliams anksčiau esame kvietę profesionalus, aprangas visada aptariame su tėveliais, kurie pasiūlo labai gražių ir originalių idėjų bei rūpinasi jų įgyvendinimu. Su didžiausia pagarba galiu pasigirti, kad  jie – labai aktyvūs ir puikūs!

R.R. 20 metų – didelis laiko tarpas žmogaus gyvenime. Pirmieji Jūsų „obuoliukai“ jau, galima sakyti, suaugę žmonės, atradę savo vietą „po saule“. Ar kas nors iš buvusių „Rojaus obuoliukų“ narių pasirinko keliauti muzikos keliu?

D.D. Taip, yra muzikuojančių buvusių „Rojaus obuoliukų“, galiu atskleisti, jog keletą jų išgirsite ir 20-mečio šventėje, kur bus daug „gyvo“ garso, daug gražių šviesų ir …staigmenų! Šioje vietoje noriu palikti intrigą – kaip paskatą apsilankyti mūsų šventėje!

R.R. Kas per 20-metį labiausiai Jums įsiminė? 

D.D. Niekada nepamiršiu mūsų pirmosios „Laumės juostos-2003“. Įdėta tiek darbo, pastangų, patirta tiek streso! O po to – tiek džiaugsmo!

Labiausiai džiaugiuosi, kad išsipildė dar viena mano jaunystės svajonė. Svajojau užsiauginti vaikus nuo 1 iki 12 klasės. Ir tai man pavyko su iš „Rojaus obuoliukių“ išaugusiomis „Vėjavaikėmis“. Šias merginas užauginau tiesiogine šio žodžio prasme, nes ryšys ir bendravimas yra išlikęs iki šiol.  „Vėjavaikės“ labai  man padeda pasirengti ir šio jubiliejaus šventei. Taip pat esu maloniai nustebinta,kad viena iš pirmųjų mano „obuoliukių“ išaugusi Monika sutiko vesti renginį. Taip pat labai džiugu lavinti keletą buvusių „obuoliukų“ atžalų!

R.R. Kas Jus labiausiai palaikė per veiklos 20 metų, kas padėjo? Kam jaučiatės dėkinga?

D. D. Visada jaučiau palaikymą iš daugelio žmonių. Pirmiausia – iš šeimos, po to  dainininkų tėvelių,  visų esamų ir buvusių mokyklų, kur dirbau, vadovų ir visų buvusių, bei esamų kolegų, Kultūros centro darbuotojų, bei Kazlų Rūdos  savivaldybės, dabar ir iš buvusių savo dainininkų, tačiau, visgi buvo ir yra dar vienas labai svarbus žmogus. Tai – Irena Bučinskienė. Ji pagrindinė mūsų globėja, patarėja, sąžiningai kartu su mumis visus 20 metų! Žinau, jog tai – žmogus, kuriam iš tikrųjų rūpi visi vaikai!

Dėkoju ir tiems, kurių čia nepaminėjau. Visų Jūsų dėka, mielieji, man pavyko įprasminti šiuos 20 metų!

Tad susitikime š. m. balandžio 22d. 14 val. Kazlų Rūdos kultūros centre. Labai  lauksiu visų buvusių ir esamų (tik nesusirkite, vaikai!) bei norinčių smagiai paleisti laiką, prisiminti vaikystę, kartu padainuoti ir pabuvoti muzikiniame „Rojaus obuoliukų“ sode!

Visų buvusių ir esamų „Rojaus obuoliukų“ tėvelių vardu dėkoju Dianai Dambrauskienei už atsidavimą muzikai ir pedagoginei veiklai, už meilę ir pagarbą mūsų vaikams, už mūsų bendruomenės vienijimą ir Kazlų Rūdos garsinimą Lietuvoje ir net užsienyje. Sveikiname „Rojaus obuoliukų“  kolektyvą su 20 metų jubiliejumi ir linkime dar ne vieno derlingo kūrybinio gyvavimo dešimtmečio su muzika, nes „Muzika – tai Dievo pasiuntinys, atsiųstas judinti švelniausias ir geriausias mūsų sielos stygas“ (M.K. Čiurlionis).

Pokalbį užrašė dviejų „Rojaus obuoliukų“ mama Rasa Ruzveltienė

Jums gali patikti

Atsakyti

Jūsų el. paštas nebus skelbiamas.

X