Algimantas Gabrys: žaidėme futbolą be atlygio, kadangi buvome dideli entuziastai…

Laikas bėga labai greitai, keičiasi veidai, kartos, keičiasi ir gyvenimas. Mes niekuomet nežinosime kokie iššūkiai laukia rytoj. Tai, kas šiandien gyvenimo tikrovė – netrukus jau tampa istorija. Siekiant turėti kuo pilnesnį, objektyvesnį praeities vaizdą būtina pasistengti išsaugoti kaip įmanoma daugiau jo detalių, spalvų, reikia kalbinti žmones, kurie savo gyvenimu, pasirinkta veikla, darbu sugebėjo nuveikti daugiau už kitus.

Sūduvos gidas“ tęsdamas prieš dvejus metus pradėtą sumanymą, pavadintą „Laiko dulkes nubraukus“, vėl publikuos rašinius, kurių herojai bus žmonės per prabėgusius penkis – šešis dešimtmečius palikę gilesnį pėdsaką Sūduvos krašto istorijoje. Kalbinsime žmones, kurie norės ir galės pasidalinti su mūsų skaitytojais savo gyvenimo kelyje patirtais išgyvenimais.

Algimantas Gabrys

Šį kartą pas mus svečiuojasi žinomas sportininkų, ypač futbolo mylėtojų bendruomenėje žmogus, buvęs ilgametis Marijampolės futbolo komandos „Sūduva“ treneris ir žaidėjas – Algimantas Gabrys.

-Taigi, Algimantai, kokia buvo ta jūsų sportinės biografijos pradžių pradžia?

– Gimiau ir užaugau Marijampolėje, vėliau ano meto valdžios valia, 1955 metais „perkrikštytoje“ Kapsuku. V. Montvilos, dabar Šaulių gatvėje. Nuo pat vaikystės mėgau sportuoti, vasarą pievoje pagainioti kamuolį su bendraamžiais, žiemą, o žiemos anuomet buvo snieguotos ir šaltos, ant Šešupės ledo, nuvalę sniegą ir įsirengę aikštelę, žaisdavome ledo ritulį.

Dabar mūsų gyvenimas neatpažįstamai pasikeitė. Mano vaikystės ir jaunystės metais dauguma jaunimo laisvalaikį praleisdavo ne prie išmaniųjų įrenginių, virtualiai bendraudami, bet gryname ore sportuodami ir bendraudami „gyvai“. Manau, kad virtualus bendravimas niekuomet nepakeis žmonių kontaktinio bendravimo, nors puikiai suvokiu, jog žmonijos tolimesnio vystymosi kelias tiesiamas būtent šia kryptimi…

Pokario kartai, kuriai aš atstovauju, sąlygos ugdyti savo sportinį talentą buvo labai kuklios, puikiai įrengtų stadionų, krepšinio aikštelių, bėgimo takų, baseinų nebuvo, bet mes džiaugėmės ir branginome tuo ką susikurdavome patys arba suradusi kažkiek lėšų šiam reikalui padarydavo valdžia. Nors valdžia, taip pat neturėjo tų lėšų pakankamai, nes reikėjo spręsti svarbius socialinius klausimus, kurių po karo buvo ypatingai daug.

Pamenu sportininkai net stadiono veją šienaudavo patys ir visus kitus darbus nudirbdavo negaudami už tai atlygio. Apskritai toje visuomenėje daugelis dalykų spręsdavosi pasitelkiant būtent didelį žmonių entuziazmą. Sportas buvo ne išimtis. Noras garsinti savo kraštą, būti kažkuo pranašesniu už bendraamžius motyvuodavo ne vieną.

Antai krepšininkai dažniausiai treniravosi asfalto danga dengtose lauko aikštelėse bei sporto salėje įrengtoje buvusioje liuteronų kirchėje Z. Angariečio (Kauno) gatvėje. Šaltuoju metų laiku ten pat treniruodavosi ir futbolininkai, o lengvaatlečiai įgūdžius gludino gruntiniuose bėgimo takeliuose. Kai oro sąlygos treniruotėms gryname ore buvo netinkamos, o pamokos mokykloje jau pasibaigę, bėgikai treniravosi tuometinės Jono Jablonskio vidurinės mokyklos (Rygiškių Jono gimnazijos) senajame pastate bėgiodami koridoriais, toliau laiptais iš pirmo aukšto į trečią ir vėl žemyn.

Pasidžiaugti geresnėmis treniravimosi sąlygomis galėjo nebent plaukikai. Jie turėjo nedidelį baseiną „prilipintą“ prie buvusios liuteronų bažnyčios pastato, kaip minėjau paverstos sporto sale.

Tik praėjusio amžiaus septintojo dešimtmečio pabaigoje, taip pat aštuntajame – devintajame dešimtmečiuose Kapsuko mieste buvo pastatyta visa eilė objektų turėjusių neblogas sporto sales, kuriose jau galėjo treniruotis įvairių sporto šakų atstovai.

Pirmoji mano aistra buvo plaukimas. Jo mokiausi pas trenerį Kazį Verbylą. Sekėsi visai neblogai, tačiau į sporto salę kirchėje ateinantys treniruotis futbolininkai traukė daugelio mūsų dėmesį. Su draugais po plaukimo treniruotės nueidavome pažiūrėti kaip jie varžosi tarpusavyje. Aistros verdančios aikštelėje „užkabino“ mane. Nusprendžiau tapti futbolininku.

Anuomet buvo labai populiarios įvairios tarpmokyklinės moksleivių varžybos. Man pasiūlė žaisti Jono Jablonskio vidurinės mokyklos futbolo komandoje. Tikriausiai tai ir galima laikyti mano kelio futbole pradžių pradžia, mat žaidžiant už mokyklą buvau pastebėtas futbolo trenerių.

-Kaip vėliau susiklostė jūsų sportinis gyvenimo kelias?

-Pirmuoju mano treneriu tapo Romas Naujokaitis, beje, J. Jablonskio vidurinėje mokykloje moksleivius dar mokęs ir rusų kalbos, po jo treniravausi pas Jurgį Brazauską. Baigęs vidurinę mokyklą 1965 metais stojau, bet nesėkmingai į Kauno kūno kultūros institutą. Metus laiko teko padirbėti Kapsuko cukraus fabrike. Sekančiais metais sekė antras bandymas, kuris mano džiaugsmui buvo sėkmingas. Išlaikius stojamuosius egzaminus buvau priimtas į KKI studijuoti futbolą, o savo sportinį meistriškumą futbole dar „šlifavau“ žaisdamas Kauno „Atleto“ futbolo komandoje.

Po Kauno kūno kultūros instituto baigimo 1970 metais, gavau paskyrimą dirbti Kapsuko 19 kaimo profesinėje technikos mokykloje. Bet 1971 teko apsivilkti karišką uniformą ir atlikti tarnybą tarybinėje armijoje. Kadangi jau turėjau aukštąjį išsilavinimą, tad man suteikė karininko laipsnį. Po metų, baigęs karo tarnybą vėl sugrįžau dėstyti į kaimo profesinę technikos mokyklą. Po kurio laiko valdžia, kaip jaunam ir perspektyviam specialistui skyrė butą, o tuo metu tai buvo didelis paskatinimas bei stimulas stengtis.

Dar prieš studijas KKI teko kažkurį laiką žaisti Kapsuko „Autonormalių“ futbolo komandoje, vėliau „Sūduvos“ futbolo komandoje, kuri tuo metu nedžiugino savo gerbėjų ir sirgalių gerais rezultatais. Komanda dėl prasto žaidimo iškrito iš šalies aukščiausios lygos, „išsibarstė“ komandos rėmėjai, o su jais pakriko ir žaidėjai.

Priminsiu, jog apie 1965 metus Lietuvos aukščiausios ir pirmos futbolo lygų pirmenybėse žaidė net dvi futbolo komandos iš Kapsuko – „Autonormalės“ ir „Automatai“. Kiek vėliau – 1968 metais, abi šios komandos buvo sujungtos į vieną ir komanda nuo to laiko vadinama „Sūduva“. Ši komanda 1975 metais Lietuvos aukščiausios futbolo lygos pirmenybėse užėmė net trečią vietą ir jos žaidėjai buvo apdovanoti čempionato bronzos medaliais.

Futbolininkai, skirtingai nuo šių dienų kolegų, už žaidimą pinigų negaudavo, mat oficialiai valdžia teigė, jog TSRS nėra profesionalų, o visi sportuojantys yra viso labo tik mėgėjai… Šiandien tai skamba keistai, bet taip buvo. O visų sportinių laimėjimų varomoji jėga buvo didelis jaunatviškas entuziazmas.

Beje, vardan tiesos reiktų pasakyti, kad siekdama kažkaip paskatinti gerus sportininkus valdžia vis tik surasdavo būdų padaryti tai. Paskirdavo butą, įdarbindavo įvairiose įmonėse, ar įstaigose, kur šie gaudavo šiokius tokius atlyginimus, tačiau darbe buvo retai matomi, nes didžiąją dalį laiko praleisdavo treniruotėse bei išvykose į varžybas. Pavyzdžiui daugelis „Sūduvos“ futbolininkų oficialiai buvo Kapsuko, o vėliau Marijampolės maisto pramonės automatų gamyklos darbuotojai.

1978 metais iš Lietuvos nusipelniusio trenerio Justino Labučio gavau kvietimą žaisti gynėjo pozicijoje Jonavos miesto „Statybos“ futbolo komandoje, taip pat pažadėjo aprūpinti butu. Taigi išvykau į Jonavą. Jonavoje prasidėjo mano, kaip komandos trenerio karjera. Jonavos „Statybą“, žaidusią šalies aukščiausioje lygoje, treniravau penkerius metus. Bet nieko nėra amžino…

Pasikeitus Jonavos rajono vadovams, pasikeitė ir požiūris į futbolo komandą. Netekome rėmėjų, o kai nėra pinigų, nėra nieko. Tad kažkiek laiko teko padirbėti Jonavos rajono vykdomojo komiteto švietimo skyriuje.

-O kada vėl sugrįžot į Marijampolę?

1993 metais nusprendžiau sugrįžti į gimtąjį miestą Marijampolę. „Sūduva“ tuomet nespindėjo Lietuvos futbolo padangėje, žaidė viso labo tik antroje šalies futbolo lygoje. Deja, mūsų šalies ekonomika tuo laikotarpiu, taip pat buvo silpna, dosnių rėmėjų neturėjome, komandą reikėjo prikelti kaip sakoma „iš pelenų“, sąlygos treniruotis buvo baisios. Žiemos metu iš viso neturėjome kur treniruotis, o vasarą eidavome į kareivinių stadioną, mat „Sūduvos“ stadiono veja buvo tausojama varžyboms. Su pinigais būdavo taip striuka, kad nepavykdavo net šalies pirmenybių startiniam mokesčiui surinkti reikiamą sumą. Sunkmetis tęsėsi iki pat 2000 metų.

Apie kažkokių legionierių pirkimą net minčių nekildavo. Turėjome tik vieną išeitį – išsiugdyti savus jaunuosius talentus, tad ir ugdėm. Smagu, kad Marijampolėje turėjome stiprią sporto mokyklą, kurioje išugdyta visa eilė gerų žaidėjų. Tikriausiai futbolui prijaučiantys marijampoliečiai puikiai prisimena puolėjo Tomo Radzinevičiaus, Giedriaus Slavicko, Andriaus Larčenkos, Gvido Grigo, Sauliaus Klevinsko, Sauliaus Kraipavičiaus žaidimą. Visi minėtieji „vaikai“ užaugo būtent mūsų miesto sporto mokykloje.

Kuomet treniravau Marijampolės „Sūduvos“ futbolo komandą, legionierių iš užsienio šalių neturėjome, bet iš kitų Lietuvos miestų vienas kitas atvažiuodavo. Turėjome kauniečius – T. Sendžiką ir D. Šuliauską.

Prisimenant ryškesnes komandos pergales galima būtų paminėti asmeniškai man, kaip treneriui, labiausiai atmintin įsirėžusį „Sūduvos“ futbolo komandos 2001 metų žaidimą kovojant dėl Europos klubinių komandų taurės Kaune. Dariaus ir Girėno vardo stadione žaisdami su Norvegijos Bergeno miesto „Brann“ komanda, kurią prieš tai mes įveikėme žaisdami jų aikštėje, o vėliau ir Kaune rezultatu 3:2. Beje, šį susitikimą stebėti buvo atvykęs ir Lietuvos prezidentas Valdas Adamkus.

Marijampolės ,,Sūduvos” komandos aistruoliai rungtynėse su Bergeno ,,Brann” Kaune

-O ką jūs galėtumėt pasakyti apie „Sūduvos“ futbolo komandos meistriškumo evoliuciją. Kokias problemas jūs, kaip patirtį turintis futbolo specialistas įžvelgiate šiandieniame šalies futbole?

-Šių dienų „Sūduvos“ futbolo komanda ir prieš du dešimtmečius, ar daugiau egzistavusi „Sūduva“ – visiškai skirtingos daugeliu aspektų komandos. Tai visai kitas žaidimo lygis, puiki treniruočių bazė, nepalyginamai didesnės finansinės galimybės įgalinančios atlyginti sportininkams už įdėtą indėlį į komandos pergales. Komandoje yra daug stiprių futbolininkų, žaidžia ir legionieriai iš kitų pasaulio kraštų. Tai jau ne vien futbolas, bet ir nemenkas biznis.

Naudojantis proga norėčiau atkreipti dėmesį į tai, jog eilę metų per mažas dėmesys skiriamas savų, lietuviškų, futbolo talentų ugdymui. Turime situaciją, kai komandoms nusipirkti „juodaodį prancūzą“ yra pigiau nei išugdyti savą žaidėją lietuvį, už kurį, deja, tenka mokėti du kartus daugiau mokesčių valstybei nei už legionierių.

Kita problema – Lietuvos futbolo trenerių amžius. Jie palaipsniui jau išeina į užtarnautą poilsį, o veteranus keičiantis jaunimas dažnu atveju net tinkamo išsilavinimo nebeturi, kitaip tariant teorinių žinių bei praktinių įgūdžių reikalingų šiam darbui. Kelias savaites pasimoko kažkokiuose kursuose, gauna licenciją ir jis jau treneris… Juokinga, ar ne taip?

Bet vis tik didžiausia problema yra mūsų jaunuomenėje. Šiandieniniai vaikai nežaidžia kiemuose ar kitose erdvėse futbolo, jiems tai visiškai neįdomu, jie neturi jokio entuziazmo. Jaunimas veikiau renkasi sėdėjimą namuose prie kompiuterių, kitų išmaniųjų įrenginių. Tad esant tokiai situacijai tikrai neišugdysime naujų ne tik futbolo, bet ir sporto plačiąja prasme talentų. O kintančio mūsų gyvenimo pateiktos staigmenos jau davė tam tikrus vaisius ir tie vaisiai ne visuomet yra saldūs. Kaip rasti išeitį iš esamos padėties pasakyti sunku, tačiau nuleisti rankų tikrai nevertėtų.

– Dėkoju už atvirumą.

Sūduvos gidas logotipas

Vytautas Karsokas

Foto autoriaus, iš asmeninio Algimanto Gabrio archyvo.

Rekomenduojami video:

Jums gali patikti

Jūsų el. paštas nebus skelbiamas.

TAIP PAT SKAITYKITE