Tiek saulėtomis, tiek lietingomis dienomis akį džiugina įvairiomis spalvomis nusidažę medžių lapai. Tiesa, aplinką tvarkantys specialistai pastebi, kad krentančių lapų šiemet yra gerokai mažiau, o klevų lapus dar ir išmarginusios juodos dėmės.
Įprastai lapai pradeda kristi rugsėjo pabaigoje, o intensyviausiai tai vyksta spalį, ypač po didelio lietaus, vėjo ar šalnų, pasakoja „Ekonovus“ projektų vadovė Akvilė Gargasaitė. Tiesa, lapų kritimą buvo galima pastebėti ir šią vasarą, dalis medžių dėl sausros juos numetė anksčiau.
Mėgstantys džiovinti lapus ar kurti iš jų įvairius rankdarbius, šiais metais pastebi, kad klevų lapai išmarginti juodomis dėmėmis. Kaip teigia gamtininkas Andrejus Gaidamavičius, šios dėmės pavojaus nekelia ir gamtą pažįstančių žmonių turėtų negąsdinti.
„Pačiam klevui šios juodos dėmės nekelia jokios grėsmės, nes rudenį medžiai lapus ir taip numeta, kuriuos turi suskaidyti įvairūs mikroskopiniai grybai, kad jie taptų trąša tam pačiam klevui ir kitiems augalams. Klevinis žvynokas šį svarbų darbą pradeda daryti šiek tiek anksčiau, dar ant gyvo lapo. Problema yra nebent tik estetinė. Tokiu atveju galima rudenį lapus sugrėbti ir pašalinti, bet visiškai atsikratyti šių dėmių nepavyks, nes grybai plinta sporomis, kurias vėjas išnešioja labai toli“, – paaiškina gamtininkas.
Nors internete galima rasti patarimų, kokiais fungicidais klevus galima nupurkšti, bet gamtininkas nepataria to daryti, nes taip tiesiog užteršite savo gyvenamąją aplinką. Vietoje to, galima stiprinti paties medžio imunitetą, o būtent – gerinti augimo sąlygas (apšvietimo, drėgmės režimą), skurdesnę dirvą patręšti organinėmis medžiagomis, vengti šaknų, stiebo, lajos pažeidimų. Anot jo, šios taisyklės galioja prevencijai nuo visų ligų.
Pasak A. Gaidamavičiaus, juodos dėmės ant lapų – puikus indikatorinis grybas, kurio buvimas reiškia mažiau užterštą aplinką. Jau nuo seno pastebėta, kad juodų dėmių ant klevo lapų žymiai rečiau pasitaiko pramoniniuose rajonuose, kur oras užterštas sieros dioksidu, o dirva – sunkiaisiais metalais (švinu, kadmiu, variu ir kitais).
Palikti ar surinkti?
Nukritus lapams, kai kuriose vietose galima pamatyti precizišką tvarką, kitur – priešingai, visi nukritę lapai paliekami ant žemės. Miestuose tiek dėl estetinio vaizdo, tiek rūpinantis ligų prevencija, kai nėra galimybės įvertinti kiekvieno medžio būklės, lapai yra renkami. Tam, kaip pasakoja „Ekonovus“ atstovė, naudojamos vakuuminės savaeigės mašinos, vakuuminiai lapų surinkimo bunkeriai, kabinami prie traktorių, elektriniai-akumuliatoriniai lapų pūstuvai. Būtent pastarieji, kaip pastebi A. Gargasaitė, dažnai sudomina vaikus, stebinčius aplinkos tvarkymo specialistų darbą.
Vis dėlto gamtininkai pastebi, kad gamtoje nėra nieko nereikalingo ir, anot A. Gaidamavičiaus, ir nukritę lapai turi savo funkciją. „Kartą vienas penktokas man labai protingai argumentavo, kam medžiai meta lapus rudenį. „Jais pasikloja, kad žiemą šilčiau būtų“, – sako jis man ir pridūrė, kad taip jam papasakojo mama. Ir iš tiesų medžių šaknys nepakenčia didelio šalčio. Stiebas ir šakos prisitaikiusios ištverti didelį šaltį, o šaknims žemesnė nei minus 15 laipsnių temperatūra jau yra kritinė. Nukritę lapai miške veikia kaip termoizoliacinis sluoksnis“, – paaiškina gamtininkas. Ten, kur lapai švariai sugrėbiami ir išvežami, medžiai labiau kenčia esant žemai temperatūrai.
Nusprendus privačioje aplinkoje surinkti lapus, labai svarbu pasirūpinti jais tinkamai. Surinktus lapus rekomenduojama kompostuoti arba, jeigu tokios galimybės nėra, pristatyti į žaliųjų atliekų kompostavimo aikšteles. Specialistai primena, kad nukritusių lapų negalima deginti, taip ne tik niokojama gamta, bet ir kenkiama žmonių sveikatai.
