Gižai: legendinė karčiama ir miško brolių kovos su okupantais

Pusiaukelėje tarp Vilkaviškio ir Marijampolės, visai netoli pagrindinio plento glūdi bažnytkaimis. Vietovę, įsikūrusią prie Rausvės upelio Pirmoje Lietuvos Respublikoje iš rytų, šiaurės ir vakarų supo miškai. O iš pietų pusės žiūrint galima buvo išvysti Gražiškių apylinkių kalvas.

Manoma, kad pirmą kartą Gižų kaimelio vardas buvo paminėtas prieš daugiau nei keturis šimtus metų. Gižų pavadinimą galima užtikti 1744 m. Vilniaus vyskupijos parapijų sąrašuose.

Pirmoje Lietuvos Respublikoje (1918-1940 m.) Gižų valsčius buvo laikomas nedideliu – turėjo daugiau kaip septynis tūkstančius hektarų  žemės. Valsčius dalinosi į aštuonias seniūnijas, o pastarosios į 48 kaimus. Vietiniai gyventojai buvo labai aktyvūs: būrėsi į bendruomenes ir organizacijas.

Gausi  buvo Gižų tautininkų draugija, kuri atstovavo vietinius žemdirbius. 1928 metais ją įsteigė ūkininkas Juozas Radušis . Bažnytkaimio apylinkėse veikė net keturi Šaulių sąjungos būriai. Karinio parengimo metu reguliariai vykdavo į aplinkinius miškus dalyvauti pratybose. Gižų šaulių būrys turėjo savo knygyną. Organizuodavo įvairiais patriotines šventes. Vietinės mokyklos salėje kartu su jaunalietuviais rengdavo spektaklius ir vaidinimus.

Gižų apylinkių gyventojai apie skautų veiklą pirmą kartą išgirdo 1931 m. Šaltiniuose pabrėžiama, kad ši organizacija patiko ir tėvams, ir vaikams. Tačiau vietiniai kunigai į jaunųjų skautų veiklą žiūrėjo labai įtariai. Švento Antano Paduviečio bažnyčioje, pamokslų metu, skambėjo griežtas klebono balsas ragindamas neleisti tėvams savo vaikus „tarnauti velniui“.

Pirmoje Lietuvos Respublikoje mokyklos veikė Gižuose, Bardauskuose, Indūriškiuose, Antupiuose ir Baltrakyje. Gižų mokykla naudojosi buvusiais kunigų seminarijos rūmais. Erdvioje salėje vyko bendruomenės susirinkimai, šventės, minėjimai ir vakaruškos.

Garsioji Gižų pieninė įsteigta 1926 m. po savo sparnu priglaudė daugiau kaip 50 ūkininkų. Gražus, betoninis pieninės namas buvo pastatytas visai šalia plento Marijampolė – Vilkaviškis.

Nusikelkime daugiau kaip aštuoniasdešimt metų į praeitį. Atverskime Pirmosios Lietuvos Respublikos Gižų miestelio gyvenimo puslapius.

Senuose šaltiniuose aprašoma 1934 m. Vasario 16 diena Gižuose. Pasak įvykių liudininko „Šventė atšvęsta itin iškilmingai. Iš pat anksto ryto visi trobesiai pasipuošė tautinėmis vėliavomis. Dešimtą valandą ryte atvyko jaunalietuvių ir Šaulių sąjungos organizacijos. Gižų pradžios mokykloje pakelta didžioji vėliava. Po to bažnyčioje sekė pamaldos ir pritaikytas iškilmėms pamokslas.

Iš bažnyčios visi atvyko į pradžios mokyklos salę. Posėdžio susirinkimą atidarė šaulių būrio pirmininkas V. Bačinskas. Pagerbti kritusieji už Lietuvos laisvę. Susirinkimas užbaigtas griausmingu valio ir tautos himnu.“

Kitas 1937 m. pasakojimas apie Gižus prasideda taip  : „Derlingi laukai Suvalkijoje. Čia ūkininkai itin plačiai gyvena. Tačiau pats derlingiausias juodžemis yra aplink Gižus.

Praeityje Gižų dvaro laukus gerai įdirbdavo rykštėmis plakami baudžiauninkai. O dvaro rūmuose ponai šaunius pokylius rengdavo. Per naktis skambėdavo muzika. Sodo alėjoje slankiodavo puošniomis suknutėmis pasidabinusios moterys ir šiek tiek susidėvėję magnatai.

Pirmojo pasaulinio karo metu tam pačiam Gižų dvaro sode vaikštinėjo jau aukšti vokiečių kariuomenės karininkai. Gėrėjosi lietuviško dirvožemio lygumomis.

Dar vėliau medžių paunksmėje slankiojo jaunikaičiai su lotyniškomis maldų knygomis rankose. Juodos sutanos išskirdavo juos iš kitų aplinkinių tarpo. Tuomet rūmuose vietoje linksmų pobūvių giedojo šventas giesmes. Tačiau nepatiko Dievo tarnams senasis Gižų dvaras. Per ankšti pasirodė jiems rūmai. Netrukus kunigų seminarija persikėlė į Vilkaviškį.

Netoli nuo Gižų, paplentėje guli nedidelio ūkio sodyba. Prie gyvenamojo namo kabanti iškaba informuoja apie čia esančią alinę. Tai garsioji Gižų karčiama.

Kada automobiliai tik dideliuose miestuose važinėjo, ši karčiama tapo prieglobsčiu kiekvienam keliaujančiam plentu Vilkaviškis-Marijampolė. Tais senais laikais užeiga buvo labai gausiai lankoma.

Vežimų virtinės stovėjo plente ir kieme. „Karietkomis“ keliaujantys „pasažieriai“ sustabdydavo „kučerį“ ir sustingusiems sąnariams leisdavo pailsėti prie alaus stiklo ar „sotkės“. Gerą biznį darė apsukrus karčiamos savininkas iš pravažiuojančių, bet geriausiai pelnėsi iš nuolatinių savo klientų. Šią klientūrą sudarė apylinkių gyventojai. Sakoma, kad ne vienas butelyje paskandino derlinguosius savo žemės hektarus.

Bet viskas keičiasi. Dabar (tarpukaryje autor. pastab.) smuko ir legendinė karčiama. Pro šalį lekiantys automobiliai jau nesustoja prie kuklios alinės. Autobusai stabteli tik išlaipinti keleivius arba paštą paimti. Nebeliko jau siūbuojančių karietų ar linguojančių bričkų, – liūdna gaida pasakojimą baigia senųjų laikų praeitį apdainavęs šaltinis.

Anot kraštotyrininko B. Kviklio, tarpukaryje Gižuose buvo valsčiaus savivaldybė, pradžios mokykla, paštas, policijos nuovada, malūnas, kelios krautuvės. Tuo metu iškilo moderni Gižų pieninė su keliais grietinės nugriebimo punktais. Stambus ūkininkas J. Radušis buvo įruošęs didelę linams ruošti jaują. Miestelis turėjo savo kailių-odų dirbtuvę ir aliejaus spaudyklą.

Antrojo pasaulinio karo pabaigoje Gižai daug kentėjo nuo rusų. Okupantai Gižuose laikė didelį milicijos dalinį. Lietuvių partizanai nutarė jį sunaikinti. Apie tai Juozas Lukša-Daumantas rašė taip: „Gižai buvo pulti keliolikos vyrų dieną. Apgulus mūrinę stribų būstinę buvo nuvaikyti su kulkosvaidžiais besipriešinę bolševikai. Fosforinių ir prieštankinių granatų dėka partizanai uždegė namą. Bolševikai iš liepsnų subėgo į rūsį. O visas namo angas saugojo keletas mūsų kulkosvaidžių.

Po gero pusvalandžio partizanams pavyko padegti ir rūsį. Liepsnos pleškėjo jau visame name. Apie trisdešimt bolševikų užduso liepsnose, kiti buvo partizanų nukauti tarpduryje. Sudegusio namo pelenuose maišėsi Gižų bolševikų įgulos kaulai.“

Pokaryje tarp okupantų ir partizanų buvo ir daugiau susirėmimų. Daug vietinių buvo suimti, kankinti, kalinti, nužudyti ar ištremti. Iš Gižų klebono rusai atėmė viską – paliko tik rūbus, kuriuos buvo tuo metu apsirengęs.

Gižų miestelis 2013 m. paminėjo 400 metų jubiliejų. Iškilo šią datą įamžinęs paminklas. Išleista Gižų praeitį apžvelgianti knyga, prisiminti iš čia kilę žinomi Lietuvoje žmonės.

 

Tomas Sušinskas

Sūduvos gidas

Sponsored Video

Jums gali patikti

Atsakyti

Jūsų el. paštas nebus skelbiamas.

TAIP PAT SKAITYKITE