Į mokyklas kas pėsti, kas važiuoti

 

Prieš 10 metų Marijampolės sav. kaimiškose vietovėse buvo 12 pagrindinių mokyklų, dabar jų likę tik trys – Padovinyje, Želsvoje ir Sasnavoje. Taip pat Mokoluose veikia progimnazija ir gimnazijos Liudvinave bei Igliaukoje. Praėjusieji mokslo metai buvo paskutiniai Šunskų pagrindinėje mokykloje, kur iš 100 mokinių buvo likę vos 20 ir 16 pedagogų. Šios mokyklos moksleiviai dabar važiuoja mokytis į Marijampolę. Marijampolės savivaldybėje kas rytą įvairiomis kryptimis išrieda 17 mokyklinių autobusų, kurie į miesto ugdymo įstaigas veža 1890 mokinių, tai yra 25,5 proc. visų savivaldybėje besimokančių mokinių. Mažėjant moksleivių skaičiui, kaimiškose vietovėse uždaromos mokyklos, todėl moksleiviai turi vykti į kitas mokymo įstaigas. Savivaldybei pavėžėjimo kaštai pereitais mokslo metais siekė apie 170 tūkst. eurų.

Padaugėjo geltonųjų autobusiukų

Šiais mokslo metais Švietimo ir mokslo ministerija Marijampolės mokykloms skyrė dar tris geltonuosius autobusiukus. Vieną jų – Mokolų progimnazijai, į kurią mokytis nuo šiol važiuoja Šunskų miestelio ir kituose aplinkiniuose kaimuose gyvenantys mokiniai. Dar dviejų naujų autobusų bus sulaukta artimiausiais mėnesiais. Vienas jų atiteks Rygiškių Jono gimnazijai kitas – „Ryto” pagrindinei mokyklai.

Kaip teigia Savivaldybės administracijos Švietimo, kultūros ir sporto skyriaus vedėja Asta Vaznienė, miesto mokyklos dabar turės 17 savų geltonųjų autobusiukų ir 2 priklausančius savivaldybei, kuriais vežiojami ir moksleiviai. Mokykliniuose autobusuose įrengta po 19 vietų, jie nemokamai veža mokinius, gyvenančius toliau kaip 3 km nuo mokymo įstaigų taip pat priešmokyklinio ugdymo, specialiųjų poreikių turinčius mokinius, Profesinio mokymo centro moksleivius. Dėl reorganizuotų, likviduotų ir pertvarkytų mokyklų kaimuose bei miesteliuose šiais geltonaisiais autobusiukais Marijampolės sav. kasdien keliauja į mokslus beveik 2 tūkstančiai moksleivių.

Į mokyklą – ne vienodomis sąlygomis

Kad visi moksleiviai pasiektų mokymo įstaigas, autobusiukai tais pačiais maršrutais kursuoja po kelis kartus. Kai kur susidaro nemaži atstumai. Jau nuo 7 val. ryto tenka važiuoti  pirmiesiems moksleiviams, kad autobusiukai suspėtų grįžti paimti kitus vaikus. Taigi, keltis ir ruoštis į mokyklą kaime gyvenantiems mokinukams reikia jau nuo 6 val. ryto ar dar anksčiau. Vyresnieji moksleiviai į mokyklas vežami anksčiau, mažesnieji vėliau, tačiau visi turi spėti 8 val. į pamokų pradžią. Marijampolės savivaldybei šis moksleivių pavėžėjimas per vienus mokslo metus kainuoja apie 170 tūkst. eurų.

Nemažai moksleivių iš kaimiškų vietovių į mokyklas veža patys tėvai. Mat ne visur kursuoja mokykliniai autobusiukai, o kai kur net ir maršrutiniai autobusai nevažiuoja. Deja, šių kaštų tėvams niekas nekompensuoja – tokios galimybės kol kas nebuvo numačiusi nei Švietimo ir mokslo ministerija, nei Marijampolės savivaldybė. Vyksta savotiška diskriminacija – vienoms šeimoms vaikų kelionė į mokyklą nieko nekainuoja, o kitoms susidaro nemenkos išlaidos.

Ši problema padidėjo nusidriekus automagistralei „Via Baltica“, kuri Marijampolės savivaldybėje visiškai atkirto vieną pusę regiono gyventojų nuo galimybės naudotis viešuoju transportu. Jei šeima neturi automobilio, pasiekti miestą nėra kaip, nebent kulniuoti 11 km pėsčiomis. Senoliams ir vaikams tai neįveikiamas atstumas, dirbantiems mieste taip pat didelė problema. Deja, tai niekam nerūpi.

Šiemet, kuomet vykdomi „Via Baltica“ statybos ir plėtros darbai, tiek Marijampolėje, tiek Sasnavos miestelyje besimokantiems moksleiviams iškilo papildomų rūpesčių laiku patekti į mokyklas, nes remontuojamuose ruožuose susidaro didžiuliai automobilių kamščiai, tad vaikams tenka gerokai anksčiau keltis.

Kaimas beviltiškai nyksta

Ne vienas su nostalgija prisimena laikus, kai mokyklos kaimiškose vietovėse buvo netoliese ir vaikai galėdavo į jas nukakti pėsčiomis. Dabar kaimo mokyklas ir mokytojus išlaikyti kažkodėl tapo per brangu, nors įvertinus pavėžėjimo kaštus, sumos taip pat susidaro nemenkos. Lietuvos kaimai nyksta, jaunos šeimos išvažiuoja svetur arba keliasi gyventi į miestus. Tačiau, ką joms daryti, jei kaime nėra darbo vietų, vaikų darželių, mokyklų, jei už gaunamus minimalius atlyginimus neįmanoma pragyventi? Periferijoje vyksta nesustabdomas naikinimo ir centralizacijos procesas, tikinant, jog tai ekonomiškiau ir pasiekiamas didesnis efektas. Tačiau kodėl kitose civilizuotose šalyse kaimuose ar nedideliuose miesteliuose vis tik veikia mokyklėlės ir niekas nesvarsto, ar tai apsimoka, ar ne, nes stengiamasi kaimiškose vietovėse išlaikyti gyventojus ir pasirūpinti jų gerove.

Tuo tarpu Lietuvoje statistikos duomenys sukrečiantys, nykimo procesas akivaizdus: 2000–2001 mokslo metais Lietuva turėjo 603 824 mokinių, o 2016–2017 mokslo metais – 330 869. Itin jų mažėjo kaime – apie 60 proc. Pastaruosius septyniolika metų retėjo ir mokyklų tinklas – jų sumažėjo perpus. Tiesa, ne visur vienodai: mieste dabar jų 13 proc. mažiau, o kaime – net 70 proc. Statistikos departamento duomenimis, 2007 metais Lietuvoje gyveno 3,25 mln. žmonių, iš jų 2,17 mln. – mieste, o 1,08 mln. – kaime. 2017 m. buvo 2,84 mln. gyventojų, iš jų 1,9 mln. gyveno mieste, o 0,93 mln. – kaime.

Milda Kudirkaitė

 

Jums gali patikti

Komentavimas negalimas