Talentingas teatro ir kino aktorius Bronius Babkauskas gimė 1921 04 09 Pilviškiuose, Vilkaviškio rajone. Mokėsi Žaliosios pradinėje mokykloje, Pilviškių progimnazijoje, 1938 – 1940 m. Kauno Darbo rūmų vaidybos studijoje pas režisierių Juozą Miltinį. Nuo 1940 m. buvo Panevėžio dramos teatro aktorius. B. Babkauskas buvo vienas pagrindinių Juozo Miltinio suburtos teatro trupės, su kuria režisierius pastatė geriausius savo spektaklius, aktorių.
Tam tikru karjeros etapu B. Babkauskas tapo vieno įvaizdžio įkaitu. Ilgą laiką jis vaidino labai neigiamų simbolių vaidmenį. Pirmas aktoriaus vaidmuo kine – klebonas A. Faincimerio juostoje „Aušra prie Nemuno“ (1953 m.). Įdomus ir originalus jis pasirodė tipo su portfeliu vaidmenyje („Adomas nori būti žmogumi“, 1959 m., rež. V. Žalakevičius) ir ypač bandito vaidmenyje A. Žebriūno novelėje „Paskutinis Šūvis“ („Gyvieji didvyriai“, 1960 m.). B. Babkauskas vaidino įvairaus charakterio personažus. Pačiam aktoriui artimesnis buvo liaudiškos prigimties, dvasinio dosnumo ir jautrumo prisodrintas charakteris.
„Pamatęs juos scenoje, vos nesušukau: Kaip jiems puiku gyventi! Gražumėlis! Ir kaip nepavydėsi? Išeina, pakalba, ir viskas. Net atskirus žodžius jiems patyliukais pasako – aš aiškiai girdėjau pustuštėje salėje suflerio balsą…“
Bronius Babkauskas
B. Babkauskas sukūrė daugiau kaip 100 vaidmenų teatre, kine, televizijos filmuose.
Pasak Laimono Tapino, „Bronius Babkauskas buvo iš tų retų kino aktorių, kurie beveik nepatyrė nesėkmių; net ir labai vidutiniuose filmuose jo sukurtas vaidmuo dažnai tapdavo estetine vertybe.“ Apie aktoriaus atkaklų aktyvumą įvairiuose užsiėmimuose draugų tarpe sklido anekdotai, bet juose buvo daug tiesos. Ne paslaptis, pavyzdžiui, kad jis, neturėdamas iš prigimties geros muzikinės klausos, kelerius metus kasdien po kelias valandas sėdėdavo prie fortepijono. Ilgai ir ištvermingai lavino balsą. Taip išmoko skambinti, gerokai pralavino muzikinę klausą, Pavargdavo mokytojas, pavargdavo besiklausantieji, o jis, nesigailėdamas jėgų, tiesiog fanatiškai siekė užsibrėžto tikslo. Ir pasiekė – išmoko dainuoti, apvaldė stiprų, bet nepaklusnų balsą.
Aktorius mirė 1975 m. spalio 21 d., palaidotas Kristaus Karaliaus katedros kapinėse. Ant B. Babkausko kapo pastatytas antkapinis paminklas „Liūdinti mūza Melpomenė“ (aut. J. Lebednykas). Kapas įtrauktas į Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą. 1993 m. Panevėžyje prie namo Anykščių g. 3, kuriame 1961-1975 m. aktorius gyveno, atidengta atminimo lenta su bareljefu (aut. J. Jagėla). Apie B. Babkauską sukurtas dokumentinis kino filmas „Per gyvenimą ir per mirtį“ (rež. A. Šiuša, 1995).
Vilkaviškio viešosios bibiliotekos informacija
