Knygoje „Kaimų istorijos“ Račkauskų šeimos prisiminimuose iškyla Durpės kaimelio prabėgusios dienos. Anot prisiminimų, „Tarp lenkų ir lietuvių buvo nustatyta administracinė linija. Ši siena nubrėžta nepaisant nei tautinių, nei ekonominių gyventojų interesų: atskirtos viena nuo kitos kaimų dalys, pasikeitė ūkininkų sklypų ribos.
Pasak prisiminimus užrašiusio sūnaus, „Mano tėtis Vincas Račkauskas buvo Lietuvos kariuomenės kūrėjas-savanoris. Dalyvavo kovose su Lietuvą puolusiais priešais, buvo patekęs į lenkų nelaisvę. V. Račkausko pavardė dabar įrašyta Liubavo centre pastatyto paminklo lentoje.
Aplink Grumodziškių dvarą besikūrę naujakuriai stengėsi kiek galėdami giliau įleisti šaknis į gautąją iš valstybės žemę. Naujakuriai domėjosi istorija. Todėl Durpės mūšiui atminti ir buvo pavadintas šis naujai atsiradęs kaimas.
Durpės kaime tėčiui buvo atmatuotas 11,56 ha sklypas. Čia buvo daug akmenų ir gero molio. Tą molį jie kasė, maišė su šiaudais, laistė vandeniu, o arkliai kanopomis minkė. Sulipdę sienas statinį pertvėrė moline siena į dvi dalis. Didesnė pastato dalis palikta gyvuliams, mažesnėje iš to paties molio vyrai nulipdė krosnį, viryklę. Tai buvo pirmoji mūsų šeimos troba.
Gyvenimas toliau ėjo savo keliu. Tėčiui, kaip kūrėjui savanoriui Kazlų Rūdos miškuose buvo paskirta miško. Prasidėjo gyvenamojo namo statybos darbai.
Didesnio už mūsų namą Durpės kaime niekas neturėjo. Toks pastatas buvo pastatytas su išskaičiavimu. Pasienį saugojusiems policininkams valdžia gyvenamo ploto nesuteikdavo. Jie įsikurdavo pas pasienio gyventojus ir už nuomą mokėjo nemažus pinigus. Pas mus gyveno ir pasienio sargybos viršininkas, todėl name buvo įvestas telefonas. Pasieniečiai iš mūsų pirkdavo pieną, sūrius, sviestą, kiaušinius. Mamai tai buvo labai patogu, nes nereikėdavo važiuoti į turgų.
Lietuvoje (nepriklausomybės pradžioje) 1 kg cukraus kainavo 80 centų, Lenkijoje daugiau negu 1 litą. Dauguma vyrų Lenkijoje rūkydavo, bet savo ūkiuose tabaką auginti buvo griežtai draudžiama. Dėl didelio kainų skirtumo Lietuvoje ir Lenkijoje (Kalvarijos krašto) pasienio gyventojams kildavo pagunda užsiimti kontrabanda ir taip neblogai pasipelnyti.
Mano tėtis iš Kalvarijos parsiveždavo maišus cukraus, druskos, tabako lapų. Pas mus su policininkų žinia ateidavo vyrai iš Lenkijos. Dažniausiai naktimis. Susitardavo kaip prekes iš Lietuvos pergabens į Lenkijos pusę. Netoliese jau laukdavo vežimas.
Lietuvoje tais laikais sunkiai sekdavosi parduoti užaugintas žąsis, galvijus. Lenkijoje visa tai kainavo žymiai brangiau. Prie sienos surinkdavo iš artimesnių ūkininkų pulkus žąsų ir pritaikę tinkamą momentą pervarydavo į Lenkijos pusę.
Garnabūdžio kaime neretai organizuodavo jomarkus. Čia ūkininkai suvesdavo parduoti bulius, veršius, karves, avis. Iš anapus sienos atėję žmonės išsirinkdavo, kas jiems patinka, sumokėdavo ir persivesdavo gyvulius į Lenkiją.
Iš šios kontrabandos mano tėtis gaudavo nemažai pajamų. O pinigėlių, kaip naujakuriui labai reikėjo.
Mano tėvai ir kiti kaimo gyventojai mokyklose nebuvo mokęsi. Mano mama sugebėjo skaityti, bet rašyti nemokėjo. Sugebėdavo išraityti tik savo pavardę, jei reikėdavo pasirašyti kokį dokumentą. Tėtis, kaip nemažai kur pabuvojęs, buvo išsilavinęs daugiau. Neblogai skaitydavo, sugebėjo vieną kitą sakinį parašyti. Suprato aritmetiką, mokėjo daugybos lentelę.
Kadangi mano tėtis buvo Šaulių sąjungos narys, užsisakydavo žurnalą „Trimitas“. Domėjosi jis ir žemės ūkio klausimais, vidaus ir užsienio įvykiais, todėl prenumeruodavo savaitraštį ”Ūkininko patarėjas“. Visą spaudą reikėdavo patiems pasiimti iš Liubavo valsčiaus raštinės, ją išduodavo viršaičio raštininkas.
Mūsų namuose buvo radijo aparatėlis, per kurį tik su ausinėmis galėdavome pasiklausyti laidų iš Kauno radiofono. Aparatėlis veikdavo tik iškėlus ilgą ir aukštą anteną.
Apie 1936-1937 m. pas mus gyvenę pasienio policininkai įsigijo gramofoną per kurį klausydavomės ir plokštelių muzikos, ir dainų. Kad prietaisas skleistų garsą, nuolat reikėdavo keisti atšimpančias adatėles, prisukinėti spyruoklę, kuri sukdavo pačią plokštelę.
Vėliau policininkai įsigijo baterinių radijo aparatų. Elektros srove juos maitindavo iš akumuliatorių. Garsas jau buvo stiprus, kokybiškas. Labai populiarios tuo metu buvo „Pupų dėdės“ laidos. Dainų, muzikos, žinių pasiklausyti ateidavo nemažai kaimo gyventojų.
Ilgais žiemos vakarais ar šventadieniais vyrai susirinkdavo tai vienoje ar kitoje troboje. Susirinkę papolitikuodavo, palošdavo šaškėmis ar kortomis. Populiariausi lošimai buvo „Karuselė“, „Durnius“, „Tūkstantis”. Žiemą moterys susirinkdavo plėšyti plunksnų, kedenti vilnų, giedoti.
K. Žilinskas buvo ne tik Durpės kaimo, bet ir visos Salaperaugio seniūnijos įžymybė. Laikė gerai prižiūrėtus sartus arklius. Vasarą į bažnyčią važiuodavo įmantriai išpuoštu fajetonu. Ašių antgaliai blizgėjo auksine spalva. Botagas buvo su kutais. Žiemai turėjo įsigijęs gražias roges Važnyčiotojas dėvėjo brangų kostiumą ir skrybėlę. Skrybėlės kaime niekas kitas neturėjo.“
Apie tolimesnį kalvarijiečių šeimos gyvenimą kituose pasakojimuose.
Tomas Sušinskas
