Ką tarpukario marijampoliečiai pamatė Karaliaučiuje

Senuose šaltiniuose radau 1938 m. įvykusios Marijampolės marijonų gimnazistų kelionės į Karaliaučių įspūdžius.

Pirmąją dalį apie išvyką galite skaityti čia :https://suduvosgidas.lt/kaip-tarpukario-marijampolieciai-keliavo-per-suvalkija-link-karaliauciaus/

Autobusas iš Marijampolės jau vokiečių žemėje – Karaliaučiuje. Sūduviai ruošiasi pirmajai nakvynei Prūsijoje. Tuo metu tai buvo hitlerinės Vokietijos teritorija. Anot ekskursijos dalyvių, „Dabar svarbiausia kiekvienam užimti kuo geresnę vietą nakvynės name. Sąlygos tokios: reikia kuo greičiau užmesti savo lagaminą ant lovos.

Mūsų mokytojas netrukus užsakė vakarienę. Vakarienė žinoma buvo tik arbata, nes visa kita Vokietijoje gana brangu. Dešros kilogramas mūsų pinigais maždaug 6 Lt. Bet mes atsivežėme ir savo užkandžių. Po vakarienės dar turime tris valandas laisvo laiko. O dešimtą valandą nakvynės namas jau užrakinamas. Pasivėlinusiems reikia sumokėti 25 pfenigius.

Išsiskirstėme kas sau, o vadovais lydėti mus gavome vokietukus. Jie mums vis pasakojo, kad bus gražios iliuminacijos, bet iš tikrųjų jų visai nebuvo. Vien tik išlygintos ir tiesios nacistinės  vėliavos plaikstėsi iš kiekvieno namo lango. Eidami dairomės į parduotuvių vitrinas. Kiti kas norėjo žygiavo į kiną.

Pagaliau jau dešimta vakaro. Kiekvienas lendam į „dačkinį“ maišą ir užsiklojam antklode.

Ant rytojaus diena pasitaikė debesuota ir šaltoka. Vienas po kito pamažu sukylame. Netrukus bus pusryčiai. Visi baigia tvarkytis. Gerai pasistiprinę drožiam į bažnyčią.

Pati bažnyčia viduje labai tamsi. Mozaikinio tipo langai nedaug praleidžia šviesos. Viena paskui kitą ėjo velykinės giesmės. Iš ekskursijos po bažnyčią pasukome į mūsų svarbiausią punktą Karaliaučiaus pilį. Pilyje įsikūrę istorijos ir etnografijos vokiečių muziejai. Taip pat Prūsijos karalystės karalių rūmai.

Pirmiausia aplankėme buvusią pilies gynėjų ir riterių ordino narių koplyčią. Senovės gotų stilius. Lubos laikosi ant kolonų. Sienos nukabinėto auksiniais riterių herbais. Toliau sienoje išrašinėtos kritusių 1870-71 m. kare pavardės. Altorius išpuoštas auksu.

Įėję nusiperkame bilietus. Tiksliau vadovas nupirko. Kur tik čia eini, vis pirk bilietą į kiekvieną rūmuose esantį muziejų atskirai.

Didžiausi knygų tomai rankomis rašytų rankraščių. Paskutinio vokiečių ordino didžiojo magistro Albrechto Brandenburgiečio bibliotekoje didžioji dalis senųjų knygų yra sidabriniais viršeliais. Įdomiausios knygos viršelis aptaisytas kilogramu aukso.

Čia pat po stiklais guli Martyno Liuterio rankraščiai. Yra lietuviškų ir prūsiškų raštų – katekizmų. Prie prūsiškų knygų parašyti ne lietuviški, o vokiški paaiškinimai. Užtrukę dvi valandas istorinį muziejų apleidžiame.

Pereiname per pilies kiemą ir atsiduriame prie kito muziejaus durų. Šios salės ilgis apie 80 metrų. Čia eksponuojami visi nuo senų laikų surinkti ginklai. Galima pamatyti kardus ir armotas. Čia pat ir pirmieji šoviniai – apvaliai nutašyti akmenys. Stiklinėse spintose kabo įvairiausios uniformos nešiotos didžiųjų Vokietijos vyrų – Bismarko, Frydricho.

Etnografiniame skyriuje daug lietuviškų akcentų. Beveik visi eksponatai yra lietuviško stiliaus. Nes juk Mozūrai gyvenę žemiau Gardino, ir tie patys prūsai egzistavę prie Nemuno yra tie patys lietuviški kraštai.

Skubinomės į nakvynės namą, o ten laukė vokiški pietūs – žirnienė su bulvėmis ir mėsa. Po pietų mūsų autobusas mus nuvežė iki žvėryno (zoologijos sodo autor. past.). Pats sodas turi 30 ha ploto. Net ir čia pristatyta nemažai paminklų. Vienas iš jų vaizdavo Vokietijos numatomas „išvaduoti“ teritorijas. Tarp tų teritorijų pavaizduotas ir Klaipėdos kraštas. Kuris kaip vokiečiai sako yra 1923 m. pagrobtas.

Žvėryne užtrukę apie keturias valandas lekiame į nakvynę. Ten jau laukė vakarienė.

Šiandien paskutinė diena Karaliaučiuje. Ilgiau jame pasilikti negalime, nes neturime nakvynės. Nakvoti viešbutyje per brangu, o autobuse nepatogu. Buvusios nakvynės jau neduoda. Šiandien į Karaliaučių iš Berlyno atvažiuoja daug vokiečių jaunimo. Jie tas patalpas ir užpildys.

Papusryčiavę einame į banką atsiimti pinigų ir šį tą lauktuvių nusipirkti. Atskaičius bendroms išlaidoms tam tikrą sumą, mūsų ir taip nestoros piniginės tik dar labiau suplonėjo.

Beveik visi norimi pirkti dalykai nei kiek ne pigesni nei Lietuvoje. O jeigu dar skaitysim markę pilnais litais, tai dar brangiau. Pagaliau po miestą visą pusdienį pavaikščioję sugrįžome pas savo autobusą. Grįždami į Marijampolę važiavome tuo pačiu keliu. Dar šiek tiek sustojome Įsrutyje ir spaudėm be sustojimo į Eitkūnus. Sutemo.

Štai ir Eitkūnai. Ten yra muitinė – ot kas kelia rūpesčio. Reikėjo parodyti ir lagaminus. Pagaliau išlaikę egzaminus keliaujame toliau. Linksmai bešnekant pravažiuojame Virbalį ir Vilkaviškį. O apie vienuoliktą su „magaryčiomis“ sustojame Marijampolėje – Vytauto ir Bažnyčių gatvių kampe.

Išlipome ir skirstomės kiekvienas kas sau. Nesušukome ekskursijos vadovams nei „valio“. Bet ką padarysi – jau 12 nakties ir triukšmauti negalime. Ekskursija baigta. Bet gera ekskursijos nuotaika niekur nedingo,“- įspūdžiais popieriuje pasidalina 1938 m. gyvenęs įvykių liudininkas.

Pasakojime minima Karaliaučiuje stovėjusi senoji pilis, kaip ir daugybė kitų istorinių pastatų, buvo sunaikinta Antrojo pasaulinio karo pabaigoje.

Tomas Sušinskas