Kaip kito interjeras Gelgaudiškio dvare

 

Tai vienintelis Užnemunės krašto dvaras, apie kurio interjerą LDK laikais yra nemažai žinių, kurios padeda susidaryti vaizdą, kaip tuomet jis atrodė.

1665 m. mirus dvaro savininkui Danieliui Chžonstovskiui, buvo sudarytas Gelgaudiškio dvaro inventorius. Jame dvaro rūmai vadinami naujais. Senasis gyvenamasis namas, stovėjęs dvarvietėje, jau buvo per mažas, tad praturtėjęs žemaičių ginklininkas pasistatė naujus kryžiaus formos rūmus su nemaža veranda.

Štai kaip aprašomas šio naujo pastato vidus. Priemenėje tilpo dvi krosnys, virtuvė, laiptai į viršų (pastogėje būta dviejų neįrengtų salių), o po laiptais – sandėliukas. Dešinėje pastato pusėje buvo įrengta valgomasis ir pakyla orkestrui, stovėjo žalių koklių krosnis, raižyta spinta, liepos masyvo stalas žvėrių letenų formos kojomis. Iš valgomojo buvo galima patekti į pereinamą kamarą, iš kurios durys vedė į kitą kamarą bei taip vadinamą „šoninę“, kurioje langai „žvelgė“ į  Nemuną. Prieš maisto sandėliuką būta dar dviejų kamarų ir rakandų sandėliuko. Į kairę pusę nuo pagrindinio įėjimo savininkas įrengė didžiąją salę, iš kurios vedė laiptai į aludę; dar ten buvo paprasta krosnis, trys liepos stalai, lova ir spinta, prikrauta įvairių darbo įrankių. Visos durys medinės, puoštos raižiniais, turinčios spynas ir raktus; reikalui esant galima buvo užsirakinti praeinamose patalpose, kad netrukdytų pašaliniai. Daugiausia baldų – skrynios, spintos, stalai – stovėjo dešinėje kamaroje.

Čia daugiausia laiko ir praleisdavo ginklininko žmona Sofija Golmont Chžonstovska. Kai ponia sukosi buities reikaluose, tai D. Chžonstovskis, atidėjęs į šalį darbus, nusileisdavo į aludę, kurioje buvo įvairiausių gėrimų.

Pačiu prabangiausiu rūmų baldu laikyta raižyto medžio vitrina, kurioje buvo laikomi stalo reikmenys. Būta ir puošnių pakabų, ant kurių džiaudavo bebrų kailius. Kambariuose stovėjo ir kelios tinklo pintinės. Dvarininko dukros naudojosi mieste pirktais veidrodžiais, laikytais stalčiuose. Būta ir dar dviejų mažesnių veidrodėlių, įmontuotų juodų plunksnų vėduoklėse. Ponios Sofijos miegamajame stovėjo skrynia, kaustyta jos giminės herbu su spindinčiais auksiniais lapais. Joje laikė tris pagalves ir kelis jų apvalkalus baltos arba juodos spalvos.

Šeimininkas turėjo dvi ginklų spintas: vieną medinėmis durimis, kitą – įstiklintomis. Jose arba ant sienų saugojo muškietą, laikomą sidabru apkaltame įdėkle, kardą, trylika medžioklinių šautuvų. Prie ginkluotės paminėti ir du husarų balnai, iš kurių vienas buvo puoštas audiniu, paveldimas šalmas, trys nepilni šarvų komplektai, kažkoks iš kazokų kaip užstatas gautas ginklas „drugelis“.

Verta pabrėžti, kad tarp ginklų minimas vienašmenis ginklas palašas buvo didžiulė naujiena daugelio Europos valstybių ginkluotėje. Beje, šis ginklas liko rūmuose ir jį Koideliai apie 1835 – 1840 metus demonstravo į svečius atvykusiam Žemosios Panemunės dvarininkui Konstantinui Aleksandrui Tadui Fergiui, turėjusiam didžiausią ginklų ir karinės amunicijos ekspoziciją visoje panemunėje. Atkurti Gelgaudiškio dvaro ginklų kambario interjerą padėtų ir tai, kad yra detaliai žinoma, kaip toks kambarys, kurio fundatoriumi buvo Napoleono armijos kariškis Feliksas Fergis, XX a. pradžioje atrodė kaimyniniame Žemosios Panemunės dvare.

Suprantama, kad XIX a. viduryje įrengtuose Gelgaudiškio dvaro rūmuose yra sudėtingiau interjero pagalba sugrįžti beveik 180 metų atgal, tačiau restauracijos projekto koncepcijos kūrėjai kai kurias rūmų patalpas aprengė „rūbais“, turinčiais daug renesansinio užtaiso. Todėl turi būti svarstytina idėja vieną kitą patalpą įrengti senesniais stiliais, vyravusiais iki vėlyvojo klasicizmo.

1823 m. gruodžio 31 d. Leopoldas Koidelis (berods, ankstesnio dvarininko Leopoldo Koidelio sūnus) viešai skelbė, jog, norėdamas susimokėti skolas, parduoda daug savo valdų, įsigytų 1797 m. Parduoti viso dvaro nepavyko, nes dvarininkas šiek tiek lėšų gavo parduodamas dvaro inventorių. Šio sandėrio dokumentai išliko Bialystoko archyve. Iš mūrinių rūmų į Veiliškių dvarą, irgi valdomą Koidelių giminės, iškeliavo dar palyginus neseni Liudviko XVI stiliaus baldai, prieš ketvirtį amžiaus pirkti pačių Koidelių. Deja, dokumentuose parduoti baldai nebuvo konkrečiai išvardinti.

Įdomi, interjerą apibūdinanti detalė paaiškėja iš lenkų politiko, keliautojo ir dailininko Napoleono Ordos 1875 m. apsilankymo Gelgaudiškio dvare istorijos.  Koideliai, tuo metu gyvenę Drezdene, rašo, kad dailininkas pageidavo lauke tapyti ir į tarnus kreipėsi, kad šie išneštų laukan didžiausią skėtį, pora nedidelių skirtingų aukščio stalų ir kirpėjo kėdę tapymui bei fotelį poilsiui. Tarnai tokių mažų stalelių rūmuose nerado. Matyt, sėdėjimui tinkamų baldų vis tik pavyko aptikti. Tai byloja, kad Koideliai rūmuose laikė masyvius baldus, o kai kurie iš jų net netilpo išnešti pro duris. Bibliotekos knygų spintos buvo įspūdingos – tokias išvadas leidžia daryti kiekvienos spintos knygų, albumų, segtuvų apyrašai (nuo 350 iki 490 vienetų, sukrautų dviem eilėmis).

2013 metais Marijampolės savivaldybėje man pavyko aptikti tris sėdėti skirtus baldelius, priklaususius dvarui. Manau, kad šie eklektikos stiliaus baldai buvo gaminti prieš pat Koideliams paliekant dvarą. Dvi vienodos kėdės atkaltės viršutinėje dalyje turėjo trijų raidžių signatūrą: buvo galima aiškiai įžvelgti K raidę, kitą raidę, panašią į G, teko tik mintyse įsivaizduoti. Deja, šeimininkei vos pajudinus kėdes, užkrautas kalnais visokių rakandų, insignijų raidės subyrėjo į pjuvenas. Nepaprastai plačia sėdėjimui skirta dalimi ąžuolinis krėslas buvo gana santūrių formų ir jokių puošinių neturėjo. Akivaizdu, kad jis buvo pagamintas XX a. pradžioje, jau Komarų valdymo metais, labai konkrečiais tikslais – jame pasodinti gana „poniškų“ matmenų žmogų.

Įdomu, kad ponios Marlene von Sanden Koidel miegamajame, vienos spintelės apatinėje dalyje, buvo laikomas porcelianinis naktipuodis su užslenkamu dangčiu. Nereikia abejoti, kad tokį naktipuodį ji parsivežė iš Drezdeno porceliano gamybos centro, kuriame paskutiniu metu žiemomis dažnai gyvendavo.  Skirtingai, negu šiais laikais, prie ponios lovos stovėjo ne dvi, o tik viena spintelė, marmuriniu stalviršiu. Deja, nežinome, iš kokios medienos buvo gaminta minima spintelė, lova ir jos kojūgalyje stovėjęs metro ilgio suolelis rūbams sudėti. Atrodo, kad dar miegamajame būta dvivietės medinės sofos – dėžės, atvožiamu dangčiu. Ant kažkokių varstomų durų (spintos ar kambario) būta aukšto veidrodžio, prie kurio ponia praleisdavo šiek tiek laiko, o po to pasirodydavo tarnaitėms.

Kai 1898 m. Gelgaudiškio dvarą nupirko Ona Konča – Komarienė, Medardo duktė, juo visapusiškai pasidžiaugti nespėjo – mirė po pusantrų metų.  Po jos mirties 1900 m. dvarą paveldėjo sūnus Medardas Vladislovas, likęs paskutiniuoju Gelgaudiškio dvaro savininku. Jis 1904 m., galutinai susitvarkęs dvaro nuosavybės dokumentus, pradėjo keisti rūmų interjerą – deja, didelius užmojus sustabdė 1905 – 1907 m. neramumai, dėl kurių dvarininkas net buvo pasitraukęs į užsienį. Vis tik pakeitimų, dažniausiai neprižiūrimų šeimininko akies, būta.

Sutuoktiniai Komarai gyveno tik antrajame rūmų aukšte – taip patys ponai vadino pirmąjį aukštą. Valgomosios salės sienas išmušė raudonu pliušu, kuriame tviskėjo ištapyti auksiniai obuoliai ir prinokusios vynuogių kekės. Muzikos salonas mėlynavo nuo melsvo pliušo, puošto lyromis, o šio instrumento motyvai atsispindėjo milžiniško žmogaus aukščio spintelių duryse; juodų baldų durelių įsprūdose buvo išpjautos styginio muzikos instrumento formą primenančios kiaurymės. Tiesa, kai kurios kiaurymės buvo G muzikos rakto  formos, o pačios spintelės gamintos ar tik parvežtos iš Sankt Peterburgo. Svečiai, besilankiusieji aplinkiniuose dvaruose ir mėgę muzikinį gyvenimą, tvirtino, kad Gelgaudiškio dvaro muzikos salonas erdvėmis dukart lenkė tokias pat patalpas Ilguvoje ir Žemojoje Panemunėje, bet ir dukart mažiau buvo apstatytas muzikos instrumentais ir baldais. Tik muzikos dėžių, gramofonų ir kitų mechaninių muzikos grojimo įtaisų, parsigabentų iš Vokietijos, Koideliai ir Komarai turėjo daugiau už kaimynus dvarininkus (Koideliai net buvo suinventorinę šiuos „muzikinius“ turtus, tačiau išliko tik sąrašų fragmentai).

Matyt, pliušinių apmušalų madas diktavo grafienė, kurios miegamasis buvo išmuštas baltu šilku, o tarpulangėse kabojo skirtingų formų, bet gerai derantys veidrodžiai rudais rausvos spalvos rėmais. Kilmingos ponios sapnų karalijoje kontrastavo dvi spalvos: balta ir rausvai ruda. Žinoma, kad itališkų baltų koklių krosnis buvo uždengta kaitrai atsparia iš trijų dalių sulankstoma medine rudos spalvos tvorele. Ir kokliuose, ir tvorelėje atsispindėjo tie patys motyvai: amūrai, angeliukai, augalų lapai. Tiesa, tvorelė į rūmus dar XIX a. pabaigoje atkeliavo iš Prancūzijos, o kokliai – pusšimčiu metų seniau iš Italijos. Koidelių laikais šioje nedidelėje patalpoje gyveno jų dukra, todėl ji buvo ir vėliau vadinama Baronaitės kambariu. Komarai jau negalėjo susilaukti vaikų, todėl ir nusprendė šį kambarį panaudoti tiesioginiams savo poreikiams.

Pirmuoju aukštu vadinamame pusrūsyje šeimininkai negyveno ir labai retai beužsukdavo. Ten daugiausiai miegodavo svečiai, dažniausiai medžiotojai. Laikantis senų šio dvaro tradicijų, pusrūsyje būta ginklinės. Dvarininkas, nors pats ir nemėgęs medžioklių, turėjo ginklinę, t. y. tokią ginklų saugyklą, ne medžioklės metu primenančią muziejinę ekspoziciją. Kai kurie ginklai trijose spintose ir ant sienų rūmuose „gyveno“ net nuo XVII a.; perstačius rūmus, ginklams vėl atsirasdavo juose vietos. Iš tokių senesnių reliktų reikėtų paminėti šarvus, palašą, trofėjus, atimtus iš kazokų. Beje, ginklinė nebuvo atskira patalpa: viename pietinės dalies pusrūsio kambario sienas suformavo iš trijų skirtingo stiliaus aukštų vitrininių spintų, nudažytų tamsia ruda spalva. Kelios širmos sudarė laikiną koridorių, kuriuo buvo patenkama į ginklinę. Prigužėjus svečių, tas širmas sulankstydavo ir pristumdavo prie sienos.

Dar nesibaigus Pirmajam pasauliniam karui, maždaug 1918 m. vasarą, į  Gelgaudiškio dvarą savo automobiliu iš Palėvenės dvaro atvyko Bogdanas Komaras. Jis su kažkokia moterimi (galbūt, net išvaizdą pakeitusia Gelgaudiškio dvaro bendrasavininke Marija Komariene) peržiūrėjo negausias giminės relikvijas ir kruopščiai atrinko, ką reikia išvežti į kitus giminės dvarus. Jų „darbą palengvino“ tai, kad kai kurie baldai, gobelenai ir dideliais rėmais paveikslai  iš dvaro iškeliavo suirutės metu. Bogdanas Komaras vertingiausius ir mažiausius daiktus susikrovė į medinį lagaminą ir išsivežė automobiliu.

Dvare likusius daiktus jie surašė: giminaičių išsaugotame dokumente matyti, kad trečdalis salių buvo tuščios todėl, kad daiktai buvo sunešti į kitus kambarius. Bogdanas Komaras čia pasirodė ir 1920 m. ar 1921 m. bei paprašė, kad dvaro rūmuose paliktais daiktais pasirūpintų Branduoliškių dvaro savininkas Mečislovas Šemeta. Neveikė kažkokia „centralizuota“ šildymo sistema, todėl Šemetų paskirtas prižiūrėtojas gyveno tik dviejuose kambariuose: miegamajame ir „dienos“ kambaryje. Šių patalpų apstatymas baldais nepaminėtas, o penkiuose lapuose išvardinta tik tai, kas stovėjo laikinais sandėliais virtusiose salėse.

Taip liūdnokai baigėsi tikrasis klasikinio dvaro laikotarpis.

Benjaminas Mašalaitis

Nuotraukose Gelgaudiškio dvaras ir interjero detalės. 

Jums gali patikti

Komentavimas negalimas