Anot knygnešio, mokytojo, Meškučių kaime gimusio Jono Kurtinaičio „1918 gruodžio mėnesį Marijampolėje buvo suruošta kairiųjų demonstracija. Iniciatoriai sušaukė darbininkų mitingą Basanavičiaus aikštėje. Į balkoną išėjo kalbėtojai ir iškabino raudoną vėliavą. Bet tuo metu Marijampolėje buvę vokiečiai atėmė vėliavą ir susirinkusius išvaikė. Už kokių dviejų trijų valandų kairieji vėl pradėjo rinktis į aikštę.
Vienas pranešėjas pasveikino susirinkusius pabrėždamas, kad pasibaigė ne tik karas, bet ir carizmas. Darbo žmonės gali džiaugtis iškovota laisve, organizuoti savo valdžią ir miliciją. Kalbų buvo daug, bet jos reiškė vieną – niekinti kunigus ir Lietuvos valstybės tarybą.
Aš kaip tik buvau grįžęs iš Mokolų-Šunskų valsčiaus raštinės. Iš valsčiaus sueigos, žmonės patekę į bolševikų mitingą ir išgirdę tokias kalbas, pradėjo tarpusavyje stipriai diskutuoti.
Bolševikinio mitingo organizatoriai pamatę, kad žmonės nerimsta, o vokiečiai gali pradėti daryti tvarką, ėmė žmones raminti. Pagaliau pasiūlė visiems pereiti Marijampolės miesto gatvėmis. Keli vyrai ir merginos pradėjo prie krūtinių segiotis raudonus kaspinus. Visi kiti pradėjo nuo jų šalintis, kol galų gale liko apie du šimtus žmonių. Tačiau po komunistinio mitingo Marijampolėje sukruto ir tautiška visuomenė.
Grįžęs namo į Meškučius radau kunigo V. Borisevičiaus pakvietimą ateiti tą dieną į Blaivybės salę Marijampolėje. Pamainiau arklį ir temstant išvykau į miestą atgal. Salėje žibėjo dvi žvakės ir tarėsi keletas žmonių. Čia buvo Antanas Staugaitis, Vincentas Borisevičius, mokytojas Dailydė, pulkininkas E. Draugelis. Buvo nutarta sušaukti dar didesnį mitingą ir agituoti už Lietuvos valstybės tarybą.
Kunigas Šmulkštys siūlė rūpintis, kad susirinkusi minia pasisakytų už bendradarbiavimą su Valstybės taryba. Ponia Staugaitienė apsiėmė pagaminti šilkinę vėliavą su Vyčiumi. Net tolimi nuo Marijampolės kaimai tam patriotiniam susirinkimui stipriai ruošėsi. Paskubomis kaimo muzikantai mokėsi giedoti Lietuvos himną. Tačiau buvo žinių, kad komunistai ruošiasi mūsų demonstraciją sutrukdyti. Iškilo reikalas organizuoti apsaugą. Ši misija atiteko kaimų jaunimui, kurie atvyko raiti, pasipuošę tautinėmis vėliavėlėmis.
Susirinkusi minia grupavosi trijose vietose: Blaivybės salėje, Žiburio salėje ir Žiburio gimnazijoje (Rygiškių Jono gimnazijoje dabar autor. past.). Tuoj po pamaldų žmonių būriai pradėjo judėti link Marijampolės centro. Darbininkai ir ūkininkai atvyko punktualiai ir sustojo Bažnyčios ir Vytauto gatvėse. Tik gimnazijos auklėtiniai nesirodė, nes bolševikai jiems pastojo kelią.
Atbėgo mokytojas Dailydė ir paprašė pagalbos. Aš pasiunčiau atsarginį raitosios apsaugos būrį. Raitieji tuoj bolševikus išsklaidė ir gimnazistus atvedė prie minios. Lietuvos vėliavą su Vyčiu daugelis sutiko šūksniais „Valio“. Tik gyventojas Serbenta pradėjo šaukti „Šalin tą vėliavą“. Tuoj viena moteriškė jam kirto per veidą, bet jis nesiliovė. Net gimnazijos choras bolševiko šūksnių negalėjo nustelbti. Pagaliau atėjęs vokiečių kareivis ir triukšmautoją nusivedė.
Balkone pasirodė ūkininkų ir darbininkų atstovai ir sudarė vieningą frontą. Pareiškė sąjungą prieš Marijampolės komunistus. Ši demonstracija privertė lengviau atsikvėpti marijampoliečius. Palengvino savanorių verbavimą į besikuriančią Lietuvos kariuomenę.
Tuo metu Marijampolėje buvo dvi valdžios: vokiečių ir lietuvių. Žmonės stengėsi vokiečius boikotuoti ir remti savo vykdomuosius komitetus. Artėjo 1919 m. Vasario 16 d. Visuomenė ruošėsi kuo iškilmingiau ją paminėti, bet įvykiai žadėjo visai ką kita.
Vasario 16 d. išvakarėse bolševikai užėmė Alytų. Žuvo pulko vadas Juozapavičius. Vado ir ūpo netekusi pulko dalis atsikėlė į Marijampolę. Dėl šios Lietuvos kariuomenės nesėkmės galvas į viršų mieste pradėjo kelti vietiniai komunistai. Miesto karo komendantas Valavičius paskelbė apsiausties stovį. Buvo uždrausti bet koki susitikimai ir susirinkimai.
Bet to nežinojo jaunų kaimo vyrų būriai, kurie raiti susirinko centre švęsti Vasario 16 d. Nuo pirmojo pasaulinio karo Marijampolėje likusi (autor. past.) vokiečių įgula užklausė mūsų kariuomenės vadovybę, kas tie raiteliai ir iš kur jie.
Aš su dviem draugais, Juozu Senkumi ir Pijum Žalnieruku nuėjome į karo komendantūrą. Aptarti iškilmių reikalų. Sutikome būrį ginkluotų Lietuvos kareivių. Jie mus tuoj sustabdė ir paklausė, kas per būrys raitelių įjojo į Marijampolę. Patvirtinome, kad tai kaimo jaunimas atjojo švęsti Vasario 16 d.
Mane pašaukė užeiti į karo komendantūros vidų, kuri buvo įsikūrusi veter. gydytojo Brundzos namuose. Leidimo rengti viešą Vasario 16 d. minėjimą negavome. Nutarėme padaryti demonstraciją be leidimo.
Po pamaldų prieš parapijos bažnyčią susirinko raiteliai ir dvi kareivių kuopos. Kiti gyventojai iškilmėse nedalyvavo. Kartu su 420 raitelių ir minėtais kareiviais tvarkingai, su dainomis praėjome Marijampolės gatvėmis. Sugrįžome į „Blaivybės“ salės kiemą ir išsiskirstėme.
Taip Marijampolėje buvo atšvęsta pirmoji Vasario 16 d.“
Tomas Sušinskas
