1744 m. vasario 10 – 12 dienomis Vilniaus vyskupijos sinodo dokumentuose Kazlų Rūdos pavadinimu paminimas kaimas, priklausęs Vilkaviškio parapijos, Pilviškių filijai. Kazlų Rūda – sudėtinis vietovardis, kurio pirmojo komponento kilmė grindžiama Kazlos pavarde. Daugelyje istorinių straipsnių aiškinama, jog vietovardžiui pradžią davęs XVI–XVII amžiuje iš Mozūrijos miško lyg ir ne savo noru atsikėlęs verslininkas, bajoras Kazla; jo gausioje šeimoje augo 5 ar 6 broliai. Ilgainiui jie pasklido po netolimas apylinkes, kuriose steigę savo rudnias. Taip šalia Kazlų Rūdos pradėjo gyvuoti Višakio Rūda, Sena Rūda, Karčrūdė, Judrūdė ir kt. Antrasis vietovardžio komponentas byloja vietovės pagrindinio amato vardą. Beje, buvusius garsiuosius Kazlų brolius, kurių likimas apipintas miglotomis legendomis, simbolizuoja 1996 m. patvirtintame Kazlų Rūdos miesto herbe spindinčios žvaigždelės – žiežirbos.
Kai kur teigiama, jog 1737 m. Pilviškių inventoriuje yra įrašas (toks dokumentas neišliko ir nežinoma, kas jį matė) apie Kazlos degutinę, laikomą našlės Kazlienės. Didėjant medienos ir įvairių medžio produktų gamybai, ant dešiniojo Jūrės upelio kranto buvo įkurta degutinė. Maždaug tuo laikotarpiu šiose apylinkėse telkšančių raistų daugybėje buvo pastebėta esant geležies rūdos. Taip greta miško verslo pradėta lydyti ir kalti geležį. Natūraliai plėtojosi geležies dirbtuvės, vadinamosios rudnios.
Bėgant metams, apylinkių gyventojai rūdkasius ir angliadegius ėmę vadinti tiesiog kazlais. XIX a. viduryje įrengta Kazlų Rūdos rudnia turėjo du vandens ratus. Per metus čia buvo išlydoma apie 10 tonų geležies, kuri buvo perdirbama į kirvius, žagrių noragus, akėtvirbalius ir kitokius padargus. Geležies liejininkystės verslas nuolat plėtojosi, pvz., 1883 m. A. Naumavičiaus kalykloje per metus buvo pagaminama iki 20 tonų geležies dirbinių. Plečiantis geležies verslui, Kazlų Rūdos kaimo gyventojų skaičius nuolat augo, geležies išlydymo kiekis buvęs didžiausias iš visų aplinkinių vietovių.
1827 m. Kazlų Rūdoje gyveno 233 žmonės. Vietovė tarp dabartinių Vilniaus ir Algirdo gatvių XIX a. viduryje buvo vadinama meškalizdžiu. Dar ir tarpukariu senieni gyventojai taip ją vadino.
Tačiau 1861–1862 m. nutiesus Peterburgo–Varšuvos geležinkelio atšaką nuo Lentvario per Kauną į Virbalį, Prūsijos sienos link, Kazlų dirbinius nukonkuravo geležis iš Rusijos ir Vokietijos. Greta naujai nutiesto geležinkelio, iškirtus mišką netoli Kazlų kaimo, pastatyta viena iš devynių minėtoje atšakoje numatytų statyti stočių. Ji pavadinta Kazlova Ruda, nors caro valdininkai vadino tiesiog Stacija, t.y. stotimi. Ši stotis tebestovi ir dabar, ir tai yra pats seniausias Kazlų Rūdos pastatas. Geležinkelio stoties pavadinimas aiškiai siejasi su už 2 km šiauriau esančiu dabartiniu Kazlų kaimu. Čionykščiai gyventojai rusiškąjį stoties pavadinimą į lietuvių kalbą vertę ne „Kazlienės Rūda“, o „Kazlų Rūda“ ir taip įtvirtino dabartinį pavadinimą.
Nutiesus geležinkelį pradėjo augti naujoji gyvenvietė, greta stoties pastatytas garvežių depas, suręsti trobesiai geležinkelininkams. Netoliese, t.y. vadinamajame Meškalizdyje, iškilo namas su ūkiniais pastatais eiguliui ir miškų kultūros prievaizdui. Juose ir įsikūrė pirmieji Kazlų Rūdos miestelio gyventojai. Kazlų Rūda, tuomet priklausė Antanavo valsčiui ir Višakio Rūdos parapijai, o miškai – Bebruliškės miškų urėdijai. Didžiulės Kazlų Rūdos girios buvo tapusios 1863 m. sukilėlių prieglobsčiu.
XIX amžiaus pabaigoje pagyvėjo ir būsimo miestelio gyvenimas – vyko nemaži turgūs, įsikūrė dvi smulkių prekių krautuvės, priklausiusios žydams. Šie atsikėlė iš Kauno ir kitų Suvalkijos miestų bei miestelių. 1883 metais kaime gyveno 455, o 1897 m. – 771 žmogus.
1911m. Kazlų Rūdoje atidaryta valdiška dviklasė pradžios mokykla, skirta tik geležinkelininkų vaikams. Pamokos mokykloje vykdavusios rusų kalba, o vadovėlius išduodavę nemokamai. Tačiau mokykloje mokėsi ne tik geležinkelio tarnautojų, bet ir jų giminaičių vaikai.
Iki pirmojo pasaulinio karo Kazlų Rūdoje tebuvo 10 sodybų, iš kurių 7 priklausė žydams. Šiuo laikotarpiu įsteigta pašto įstaiga, valstybinė taupomoji skolinamoji kasa, smuklė (traktierius) su užvažiuojamuoju kiemu. Dvi smulkių prekių krautuvėles laikė žydų tautybės žmonės. Geležinkelio policijos žandaras ėjo ir politinės policijos agento pareigas. Dar vienas vyresnysis geležinkelininkas „linksmino“ žmones taisydamas ir kartais net užvesdamas garo varikliu varomą traktotrių. Telegrafo bei telefono miestelyje nebuvo, todėl pagalbos žinią (pvz. prašymą atsiųsti kareivius) į Kauną nuveždavo mašinistai.
Tačiau Rusijos carų valdymo metais didelei Kazlų Rūdos plėtrai vilties nebuvo, nes Kaunas tapo pirmaeile, fortais apjuosta tvirtove, piečiau nuo jos plytinčios plačios Užnemunės girios įėjo į šios tvirtovės apsaugos zoną. Tad rusų valdžia strateginiais sumetimais tausojo Kazlų Rūdą juosiančias girias ir apie vienokią ar kitokią miško pramonės plėtrą nebuvo nė kalbos.
1915 m. Vokietijai okuopavus Lietuvą, Kazlų Rūdoje, prie geležinkelio stoties, įsteigta karo belaisvių stovykla. Apjuostuose spygliuotos vielos tvora barakuose apgyvendinta apie 3000 belaisvių: 2500 rusų ir 500 prancūzų. Greta įkurdinti ir sargybiniai. Pastarieji vadovavo lentpjūvės ir siaurojo geležinkelio po aplinkinius miškus statybai, kad galėtų lengviau išgabenti medžius į Vokietiją. Naudodamiesi nemokamu karo belaisvių darbu, vokiečiai dar pastatė medžio vilnų (drožlių) gamyklą, elektros stotį ir nutiesė siaurojo geležinkelio šakas iš K.Rūdos ligi Altoniškių ir iš ten ligi pat Nemuno į Pavilkijį.
Vokiečiai traukdamiesi sudegino elektros stotį. Lentpjūvė atiteko broliams Varšavskiams, siaurasis geležinkelis – Susisiekimo ministerijai, o karo belaisvių stovykla – Krašto apsaugos ministerijai. Išlikusius keturis lokomobilius ir 10 gaterių nupirko pramonininkai.
Benjaminas Mašalaitis
Nuotraukose Kazlų Rūda Pirmojo pasaulinio karo metais
.
