Ar žinojote, kad dalis vaikų iki ketvirtojo gimtadienio išgirsta net 30 milijonų žodžių mažiau nei jų bendraamžiai? Tėvų kalbėjimas su savo atžalomis yra bene vertingiausias jų pasaulio išteklius. Nesvarbu, kokia tai būtų kalba, kultūra, kokie joje žodyno niuansai ar socioekonominė padėtis, būtent kalba padeda vystytis smegenims ir pasiekti optimalų potencialą. Ir atvirkščiai – kalbėjimo trūkumas tam yra kliūtis. Leidyklos VAGA rekomenduojamoje medicinos mokslų daktarės Danos Suskind knygoje „Trisdešimt milijonų žodžių: kaip kalbėjimasis lavina vaiko smegenis“ (2018), dalinamasi įžvalgomis, kokią galią vaiko raidai, pasiekimams mokykloje ir santykiams šeimoje turi bendravimas su tėvais, bei patarimais, kaip stiprinti vaiko kalbėjimo ir mokymosi įgūdžius.
Tyrimai rodo, kad vaikai, kurie gimė girdėdami, tačiau augo mažakalbėje aplinkoje, beveik nesiskiria nuo tų, kurie gimė negirdintys ir nepatyrė turtingos gestų kalbos aplinkos. Be išorinio įsikišimo ir vieni, ir kiti gali jausti rimtų, visą gyvenimą trunkančių tylos padarinių. Kita vertus, vaikai, augantys kalbiniu požiūriu turtingoje aplinkoje, nesvarbu, ar jie gimė girdėdami, ar klausos dovaną jiems suteikė implantas, gali pasiekti tikrų aukštumų.
Ankstyvoji kalbinė patirtis turi didžiausią įtaką pasiekimams mokykloje
Mokslininkai B. Hart ir T. Risley’is atliko tyrimą, kuriame dalyvauti buvo atrinkti vaikai nuo maždaug devynių mėnesių iki trejų metų amžiaus iš keturiasdešimt dviejų šeimų. Rezultatai parodė, kad per vieną valandą aukščiausios SEP (socioekonominės padėties) vaikai vidutiniškai girdėdavo 2000 žodžių, o vaikai iš socialiai remtinų šeimų – apie 600. Tėvų atsako vaikams skirtumai buvo ne mažiau stulbinantys. Aukščiausios SEP tėvai savo vaikams atsakydavo apie 250 kartų per valandą, o žemiausios SEP tėvai per tą patį laikotarpį savo atžaloms atsakydavo mažiau nei 50 kartų. Visgi koks buvo reikšmingiausias ir daugiausiai nerimo keliantis skirtumas? Žodinis pritarimas. Aukščiausios SEP vaikai per valandą girdėdavo apie keturiasdešimt žodinio pritarimo pasakymų. Vaikai iš socialiai remtinų šeimų – apie keturis.
Šie duomenys leido atsakyti į svarbiausią klausimą: ar vaiko pamatinis gebėjimas išmokti yra susijęs su kalba, girdima per pirmuosius gyvenimo metus? Tikrai taip. Priešingai dominuojančiam supratimui, nei socioekonominė padėtis, nei rasė, nei lytis, nei gimimo eiliškumas nebuvo svarbiausi vaiko gebėjimo mokytis komponentai. Net pačių grupių viduje, nesvarbu, išsilavinusių ar socialiai remtinų, buvo kalbos vartojimo skirtumų. Pagrindinis veiksnys, nulemiantis tolesnę vaiko mokymosi perspektyvą, buvo ankstyvoji kalbinė aplinka, t. y. kiek ir kaip tėvas kalbasi su vaiku. Vaikų iš šeimų, kuriose tėvai daug kalbėdavo, pasiekimai buvo geresni, neatsižvelgiant į tos šeimos išsilavinimo lygį ar ekonominę padėtį. O vaikai, su kuriais tėvai bendravo mažiau, pradėdavo lankyti mokyklą gerokai prasčiau pasiruošę, o ir vėliau pasižymėdavo silpnesniais skaitymo ir matematiniais gebėjimais.
Pagrindinis žmogaus smegenų parengimas – bet kokio galvojimo ir mokymosi pagrindas – didžiąja dalimi įvyksta per pirmus trejus gyvenimo metus. Kruopščių mokslininkų dėka dabar jau žinoma, kad optimalus smegenų vystymasis priklauso nuo kalbos. Jų vystymąsi lemia tokie veiksniai, kaip girdimi žodžiai, jų skaičius ir kaip jie pasakomi. Kurių negalima neįvertinti, kadangi vaikystė nebepasikartos. Taigi ankstyvojo kalbėjimo įtaka vaikui yra neabejotina, kaip ir ypač skurdaus kalbėjimosi žala, įskaitant jo poveikį perprantant žodyną.
Draudimai slopina vaiko gebėjimą įgyti kalbos įgūdžius
Dar svarbesni buvo kalbėjimosi įtakos intelekto koeficientui sulaukus trejų metų amžiaus įrodymai. „Išskyrus kelias išimtis, kuo daugiau tėvai kalbėdavo su savo vaikais, tuo greičiau plėtėsi vaikų žodynas ir tuo didesni buvo vaikų intelekto koeficiento testo balai sulaukus trejų metų ir vėliau.“ Tačiau žodžių kiekis buvo tik vienas iš lygties dėmenų. Vaiko girdimų žodžių skaičius buvo svarbus, tačiau buvo pastebėta, kad paliepimai ir draudimai slopina vaiko gebėjimą įgyti kalbos įgūdžius. „Pastebėjome stiprų slopinantį poveikį raidai, kai vaiko bendravimas su vienu iš tėvų prasidėdavo tėvo inicijuojamu paliepimu: „nedaryk taip“, „liaukis“, „baik“. Taip pat pastebėta kitų dviejų veiksnių įtaka intelekto koeficientui ir mokantis kalbos. Pirmasis – vaiko girdimo žodyno įvairovė. Kuo skurdesnis buvo žodynas, tuo prastesni vaiko pasiekimai sulaukus trejų metų.
Kitas įtakos turintis veiksnys buvo šeimos kalbėjimo įpročiai. B. Hart ir T. Risley’is pastebėjo, kad tėvų, kurie kalbėdavo mažiau, vaikai taip pat kalbėdavo mažiau. „Supratome, kad visi vaikai paaugę kalba ir elgiasi, kaip yra įprasta jų šeimoje.“ Net „išmokę kalbėti ir turėdami visus reikiamus įgūdžius, kad galėtų kalbėti daugiau nei tiek, (kiek buvo įpratę girdėti namie), vaikai to nedarydavo; jų kalbėjimo kiekis buvo lygiai toks pat (kaip girdėdavo namie).“ Kai su kolega profesoriumi Dale’u Walkeriu jie pakartotinai šiuos vaikus ištyrė po šešerių metų, nustatė, kad pagal vaikų iki trejų metų girdimo kalbėjimo kiekį buvo galima prognozuoti kalbinius įgūdžius ir mokyklinių testų rezultatus sulaukus devynerių bei dešimties metų.
Taigi didžiausios įtakos kalbai, pasiekimams mokykloje ir intelekto koeficientui turi ne socioekonominiai veiksniai, o ankstyvoji kalbinės patirtis. Nors pastaroji, be abejonės, susijusi su vaiko artimiausia aplinka, kurioje jis auga, tačiau atlikti tyrimai įrodo, kad ji nėra lemiantis veiksnys. Todėl jeigu norime pakloti stipresnį pamatą vaiko ateities pasiekimams mokykloje, užuot leidę jiems „trumpai“ pažaisti su savo mobiliaisiais telefonais ar kompiuteriais, turėtume kasdien skirti daugiau laiko tarpusavio bendravimui. Ypač, jeigu auginame mažylius iki trejų metų.
Dana Suskind „Trisdešimt milijonų žodžių“, iš anglų kalbos vertė Agnė Sūnaitė, VAGA, 2018. P. 320
Knygynų tinklo VAGA informacija
