Kapsuko specialaus konstravimo biuro (SKB) eksperimentinis cechas – tai ta vieta, kurioje konstruktorius po ilgo kūrybinio darbo, gal ir po nemigo naktų, pamatydavo savo darbo vaisius, kuriuos kūrė prie braižymo lentos. Iki šiol jo sukurtos automato detalės, junginiai, mechanizmai buvo tik plokštumoje ant popieriaus. Ceche konstruktorius pamatydavo savo minčių įsikūnijimą, kas būdavo brėžinyje – tapdavo daiktais, užimančiais tam tikrą erdvę pagal mastelį, nurodytą brėžinio lape. Galų gale, tų detalių, junginių visuma tapdavo įrenginiu, skirtu maisto produktui fasuoti – automatu. Tai yra galutinis tikslas, ko ir siekė SKB darbuotojai, o ypatingai šį automatą pamatyti troško konstruktoriai.
Kol pasiekdavo tą galutinį tikslą – surinkti automatą, daug triūso dar turėdavo įdėti visa eksperimentinio cecho bendruomenė.
Patekusiais į cechą automato brėžiniais cecho inžinieriai, technologai, o žinoma ir šaltkalviai bei staklininkai labai domėjosi, nes jie suprato, kad prasideda naujas gamybos etapas, prie kurio jiems reikės dirbti.
Kadangi SKB kuriami automatai buvo gana sudėtingi, todėl cecho vadovybei rūpėdavo, ar visas detales sugebės pagaminti savo ceche turimais įrengimais. Kaip paprastai, lietas detales eksperimentinis cechas pasigaminti pats neturėjo galimybės, todėl jas tekdavo užsakyti kitose įmonėse. Dalį liejinių pagamindavo Kapsuko maisto pramonės automatų gamykla (MPAG). Kai ką reikėdavo įsigyti kooperacijos būdu.
Kas dirbo pirmuoju SKB eksperimentinio cecho viršininku duomenų neradome.
1964 m. cecho viršininku pradėjo dirbti Vytautas Sabas. Su visais darbuotojais labai greitai rado bendrą kalbą, visus vienodai gerbė, nepriklausomai nuo pareigų, todėl jų tarpe turėjo autoritetą. Kai 1971 m. V. Sabas išėjo iš darbo, jį pakeitė Adolfas Slušnys, gerai žinantis įvairias metalų apdirbimo technologijas. Visuomet buvo santūrus, taktiškas. Buvo gerbiamas cecho darbuotojų, sugebėjo gerai organizuoti darbą. A. Slušniui vadovaujant, eksperimentiniame ceche buvo pagaminta daug automatų ir kitokių maisto pramonei skirtų įrengimų, kuriuose panaudotas ne vienas jo pateiktas patobulinimas.
Išvykus A. Slušniui, cecho viršininko pareigas nuo 1985 iki 1992 m. privatizacijos ir po jos ėjo Vincas Kinderis.
V. Kinderis, prieš tai dirbęs cecho technologu, jaunesnės kartos žmogus, buvo energingas, išradingas, kai reikėdavo vykdyti sudėtingas ir svarbias užduotis, mokėdavo sutelkti darbuotojus. Žinias gilindavo nuolat domėdamasis technine literatūra, visuomet buvo korektiškas ir mandagus.
Eksperimentinio cecho meistru, vėliau cecho technologu dirbo Vasilijus Ščervianinas, po studijų KPI 1981m. tapęs planavimo skyriaus viršininku.
Meistru dirbo Gintautas Mazurkevičius, technologais dirbo Albinas Dūdonis, Vytautas Pavilionis. Šie minėti specialistai dirbo skirtingais SKB gyvavimo laikotarpiais.
Daug gražių ir gerų žodžių reikia pasakyti apie SKB eksperimentinio cecho šaltkalvius ir staklininkus. Jie visi, kaip sakoma, turėjo auksines rankas. Gerai mokėjo skaityti brėžinius, skirtus mašinų gamybai. Pažinojo metalus, jų apdirbimo technologijas, metalų apdirbimo įrankius. Jie visi turėjo aukštas savo specialybių kategorijas. Kartais konstruktoriai ar technologai klausdavo šių specialistų nuomonės, kaip reikėtų pasielgti atliekant vieną ar kitą detalių apdirbimo operaciją.
Rašant apie cecho šaltkalvius būtina paminėti vieną iš pačių pirmųjų, pradėjusį dirbti dar 1961m. – Kostą Matusevičių. Šis nepaprastai sumanus žmogus buvo ir labai kūrybingas. Kai SKB buvo sukonstruota centrifuga bulvių tarkiams sunkti, ją surinkti buvo patikėta Kostui. Deja, mašina nedirbo. Kostas nedrąsiai paprašė leisti jam šią mašiną perdaryti. „Pasakyti lengva, tik vargu ar kas išeis“, – išgirdęs šį pasiūlymą pasakė SKB viršininkas, bet sutikimą davė. Iki išnaktų sėdėdamas Kostas pats kaip išmanydamas braižė, skaičiavo, o bendradarbiai tik kraipė galvas ir šypsojosi… Kai pagaliau niekada ir niekur nematyta bulvių tarkavimo ir sunkimo mašina įsikūnijo metale, ji dirbo puikiai, o SKB vyr. inžinierius Vilius Židonis pasakė: „Matusevičiaus mašina pralenkė sumanymą“. Tai tik vienas pavyzdys iš daugelio auksarankio Kosto padarytų patobulinimų.
Su pačiais pirmaisiais šaltkalviais dirbo ir Albinas Suslavičius – jam būdavo patikimi ruošti ypač tikslūs automatų mazgai. Šis patyręs šaltkalvis demonstruodavo savo sugebėjimus ne tik gaminant ir surenkant bandomuosius automatų pavyzdžius, bet ir juos bandant įvairiuose Tarybų Sąjungos maisto perdirbimo kombinatuose.
Ištekintojas Kazys Maceina patardavo kaip paruošti formas liejiniams, kad paprasčiau ir lengviau būtų galima juos apdirbti po išliejimo.
Justinas Salatka – šlifuotojas, labai gerai suprantantis mašinų mechanizmus, žinantis metalų savybes. Prisimenama, kaip J. Salatka kartu su technologu V. Kinderiu Maskvos 7-ame šaldytuve, bandant ledų liniją M6-OLV, per naktį perdirbo visai neveikiantį transporterį minėtai linijai. Bandymai praėjo sėkmingai.
Nikodemas Katilius – auksarankis staklininkas. Jam buvo pavedami sudėtingiausi tekinimo darbai.
Edvardas Ramanauskas. Buvo aukštos kategorijos šaltkalvis, įvairios technikos žinovas. Sugebėjo atlikti ir įvairius elektrotechnikos darbus. Laisvalaikiu remontuodavo televizorius. Vėliau, jau būdamas pensijoje, savo namuose remontuodavo lengvųjų automobilių variklius. Buvo labai geranoriškas ir lengvai bendraujantis žmogus.
Julius Rutkauskas – aukštos kategorijos šaltkalvis. Į SKB atėjo jau turėdamas daug žinių apie įvairias mašinas ir mechanizmus, kuriuos įsigijo būdamas dar visai jaunuolis. Vėliau Marijampolėje (Kapsuke) dirbo transporto įmonės mechaniku. Iš ten išėjęs įsidarbino SKB. Buvo apsiskaitęs. Turėjo savo nuomonę dėl netinkamo kai kurių žmonių elgesio, papročių, kultūros ir kt. Susikalbėdavo vokiečių kalba.
Alfonsas Papečkys buvo aukštos kvalifikacijos šaltkalvis. Gerai sugebėdavo sudėtingų konfigūracijų detales išlankstyti iš skardos lapo be lankstymo įrangos, tuo stebindamas skardininkus specialistus.
Kazimieras Augustinas. Tai buvo ypatingai daug techninių žinių turintis šaltkalvis, tiek savo bendradarbių tarpe, tiek tarp inžinierių-konstruktorių laikomas auksinių rankų meistru. Žinojo metalų apdirbimo technologijas. Buvo apsiskaitęs žmogus. Jam teko daug važinėti po tuolaikinės Tarybų Sąjungos maisto perdirbimo kombinatus, kaip šaltkalviui derintojui bandant mūsų ceche pagamintus bandomuosius automatus. Vargu ar kas galėtų įvardinti problemą, kurios nebūtų išsprendęs mūsų Kaziukas (tik taip jis buvo vadinamas)
Bronius Dabulevičius, pareigingas, darbštus šaltkalvis, daug metų darbavosi eksperimentiniame ceche pateikdamas ir racionalizacinių pasiūlymų.
V. Minkevičius atėjo į SKB kaip kalvis, tačiau greitai tapo geru šaltkalviu, sėkmingai dirbo surenkant bandomuosius automatų pavyzdžius. Ilgą laiką SKB darbuotojai prisiminė V. Minkevičiaus kalviškai nukaltas iš tvirto metalo šakes cukriniams runkeliams išrauti talkų metu kolūkyje. Turint tokius įrankius palengvėjo darbas talkose.
Romutis Nedzinskas. Tai geras šaltkalvis, puikiai žinantis šaltkalviškus darbus. Dirbo prie automatų bandomųjų pavyzdžių surinkimo, stengdavosi pavestas užduotis įvykdyti laiku.
Bronius Gustainis. Frezuotojas pavestus darbus visuomet stengdavosi atlikti laiku ir greitai.
Juozas Vosylius. Frezuotojas. Daug gyvenimiškų žinių turintis žmogus. Vėliau tapo vienos finansinės įmonės vadovu Marijampolėje.
Antanas Puskunigis – frezuotojas. SKB eksperimentiniame ceche dirbo daug metų. Jo atliekami darbai buvo kokybiški.
Vytautas Penčyla. Tai didelę suvirintojo patirtį turintis specialistas, sugebėjęs dirbti įvairiais virinimo aparatais. Dėl jo suvirintų detalių kokybės niekas nesiskundė.
Romas Skaisgiris – techninės kontrolės meistras. Pro jo akis neprasprūsdavo pagamintos detalės, kurių matmenys ir kiti techniniai reikalavimai neatitinka nurodytiems brėžiniuose. Netiksliai pagaminta detalė SKB biudžetui galėjo daug kainuoti. Romas šias pareigas atliko stropiai.
Vytenis Bulvičius SKB eksperimentiniame ceche daug metų dirbo dispečeriu, cechą aprūpindavo įvairiomis medžiagomis, komplektuojančiais gaminiais.
Gyvenome ir dirbome planinės ekonomikos laikais. Trūko, paprasčiausio lapinio ir kitokio nerūdijančio plieno. Jei reikėdavo nerūdijančio plieno varžtų, juos reikėdavo tekinti universaliomis tekinimo staklėmis, nes rinkoje jų nebuvo, tuo būdu ,,gaminome“ daugiau drožlių nei varžtų. SKB kuriami įrengimai buvo skirti pakuoti maisto produktams, kurie technologinio proceso eigoje liesdavosi su įrengimo tam tikrais paviršiais, kurie privalėjo būti pagaminti iš nerūdijančio plieno ar kito, tuo laiku buvusio deficitinio, metalo. SKB eksperimentinio cecho darbuotojai kartu su konstruktoriais turėjo rasti išeitis. Viskas buvo suvalstybinta ir niekur kitur nerūdijančio plieno nebuvo. Trūkdavo elektrotechnikos, pneumatikos, hidraulikos komplektuojančių gaminių. SKB eksperimentiniame ceche aukštos kvalifikacijos dirbusių specialistų išradingumo dėka pasisekdavo įvykdyti kartais atrodančias neįvykdomas užduotis.
Be šių paminėtų darbuotojų SKB eksperimentiniame ceche dirbo daug gerų staklininkų, šaltkalvių ir kitokių specialistų. Vieni jų dirbo ilgiau, kiti trumpiau. Čia stengėmės paminėti tuos, kurie šiame eksperimentiniame ceche, mūsų žiniomis, dirbo gana ilgai, ir juos prisiminėme.
Beje, reikia pažymėti, kad SKB cecho dirbantieji, palyginus su kitomis gamybinio profilio įmonėmis, buvo mandagūs, pagarbiai bendraujantys su visais likusiais bendradarbiais. Tokie, atrodytų netipiniai, santykiai susiklostė galbūt dėl to, kad kūrybiniame konstruktorių darbe darbininkai buvo greta inžinierių, ir tai jiems leisdavo jaustis lygiaverčiais, taip ir buvo iš tikrųjų. Mūsų vadovai taip pat visuomet pagarbiai bendraudavo su cecho darbuotojais. Darbininkų žinios buvo deramai vertinamos, kas skatino juos ne tik gerai dirbti, bet ir savo erudicija bei elgesiu visapusiškai artėti prie inteligentų.
Atgaivinti prisiminimus apie dirbusius žmones padėjo išlikusios nuotraukos ir, aišku, vis dar nenutrūkstantis SKB žmonių bendravimas. Kaip žinome, daugelis dirbusiųjų SKB jau išėjo negrįžtamai, todėl be jų sunku daug ką prisiminti.
Pranciškus Jokimaitis, SKB standartizacijos ir metrologijos skyriaus vedėjas
Norėdami skaityti daugiau SKB darbuotojų prisiminimų spauskite čia: „Laiko dulkes nubraukus…“.
Vytauto Karsoko nuotraukos bei nuotraukos iš SKB metraščio
Parengė Ugnė Stanaitė
