Laiko dulkes nubraukus…(29) Apie šį bei tą ir apie sienlaikraštį

Labai įdomu skaityti spausdinamą rašinių ciklą apie SKB „Laiko dulkes nubraukus“, juolab, kad visus žmones ir įvykius prisimenu. Menu, koks šaunus buvo biuro kolektyvas. Prie kai kurių darbų ir pats buvau nagus prikišęs. Man teko dirbti pirmajame konstravimo skyriuje.

Valenta Edmundas 1972 m.(šio rašinio autorius)
Šio rašinio autorius Valenta Edmundas 1972 m.

Kokie laikai bebūtų, visi stengėsi kokį darbą turėti. Jei pagal Donelaitį: „Kožnas būras tur triūsą kokį nusigriebti, kad būt už ką šiupinį srėbti“.

Visgi senovės išminčiai sakė: „Ne vien darbu žmogus gyvas“ (reik laiku išgert ir užkąst).

Taigi, buvo darbas, buvo ir laisvalaikis. Šiaip tai viskas ritosi kūlversčiais: rimti, liūdni, dramatiški ir linksmi dalykai. Buvom jauni, labai stipriai į egzistencines prasmes nesigilinom, su humoru tarsi buvo lengviau gyventi.

Laikas nuo laiko į biurą ateidavo nauji specialistai pagal paskyrimą. Tuo metu, baigus technikumą arba aukštosios mokyklos stacionarą, buvo privaloma 3 metus atidirbti. Tūlas pasaulietis, sužinojęs, kad reikės dirbti konstravimo biure, reaguodavo atsargiai: „Tai čia sausi nuobodūs technokratai, reikės visą dieną sėdėti prie braižymo lentos, graužti pieštuką, čyrinti ant vatmano, trinti – kraupiai nuobodu“.

Vėliau nuomonė pasikeisdavo, nes biuro žmonės buvo nuoširdūs, draugiški ir padėdavo jaunimui apsiprasti.

Tiek darbe, tiek laisvalaikiu nutikdavo visokių gražių įvykių.

Kartas nuo karto pasirodydavo biuro sienlaikraštis „Konstruktorius“ su humoro skyreliu „Knopkė“ ar foto parodėlė, kur dalis tų įvykių buvo vienaip ar kitaip pavaizduojama. Apie rimtus dalykus rašė rimti žmonės, o su humoru teko prisidėti ir man. Tuo laiku sienlaikraštį leido ir redagavo biuro sekretorė Dalia Blusiūtė. Būdavo kartais, įlekia į skyrių ir išpoškina: „Jau prieš savaitę turėjo būti sienlaikraštis, gal turit ką ant greičio?“ Sakom, nieko rimto, o jei su humoru, tai gal. Tarsi netyčia, neseniausiai koks nors įvykėlis būdavo atsitikęs, na tarkim, didesnė ekskursija, kambarių paieška vasaros poilsiui Palangoje ar talka kolūkyje. Tada užeidavo šišas ir gimdavo koks aprašomasis vaizdelis. Žinoma, dalis išsireiškimų būdavo skolinti iš skyriaus kolegų, Ostapo Benderio ar kareivio Šveiko žodyno.

Lygiagrečiai pasirodydavo ir foto parodėlės, kur vaizdžiai matydavosi kiti biuro gyvenimo momentai, na, tarkim, žvejų varžybos.

Nuotraukas padarydavo SKB fotografas Algis Burinskas. Jei reikėdavo fotografuoti išvykose, o jis pats negalėdavo vykti, tai įduodavo fotoaparatą ir juostų, kad būtų parvežta negatyvų, o tada jau jis pridarydavo nuotraukų. Tuomet juk nebuvo nei išmaniųjų telefonų, nei skaitmeninių kamerų.

Dabar, kad būtų aiškiau, apie ką čia eina kalba…

Biuras buvo nedidelis, savo poilsio bazės prie jūros turėti neišgalėjo. Tiesa, buvom pasistatę pora namelių prie Vištyčio ežero.

Prisimenu, kad mes su viena iš šių straipsnių autore Liuse Sakalauskaite buvom iškomandiruoti į Palangą surasti kambarius ir susiderėti dėl jų nuomos vasarai. Paskui biuro darbuotojai pamainomis vykdavo poilsiauti. Išnuomoti butus palangiškiai stengdavosi visi, bet viešų skelbimų kaip ir nebūdavo, tik rašteliukai ant stulpų ar tvorų. Suradom kelis telefonus, klausiam, bet vis kas nors netinka. Pagaliau lyg ir užkimba. Kas tokie? Konstruktoriai. Aaa, mykia, protinio darbo proletarai ? Perspektyva menka, va jei būtumėt iš mėsos, na bent pieno ar medvilnės kombinato, tada pažintis rimtesnė būtų. Eidami nuo durų prie durų netrukom susidaryti įspūdį, kad Lietuvoje yra bent 100 mėsos kombinatų. Pagaliau kažkelintoje vietoj užkimbam jau mes – mus priima, suderam, sumušam rankom. Ledas pajudėjo, galim važiuoti namo.

Dailininkas A. Bernota dėl antrosios vietos nepagailėjo net apsiausto skvernų...
Dailininkas A. Bernota dėl antrosios vietos nepagailėjo net apsiausto skvernų…

Poilsiaudavome pamainomis po 10 dienų. Kartą teko poilsiauti ir man – jūra, kopos, gražu. Miegam, bet lyg tai kas badosi, lyg kandžiojasi. Ryte klausimų – atsakymų viktorina. Vyresnieji, su didesniu patyrimu konstatuoja: tai reliktinė fauna, vadinasi blakės. Dieną ramutėlės, bet naktį mėgsta ragauti poilsiautojų kraują. Joms visai nesvarbu: mokytojas, stalius ar konstruktorius. Vaizdelis nesmagus, bet vis tiek poilsis prie jūros… Kaip tokio dalyko neaprašysi sienlaikraštyje.

Laikas nuo laiko vykdavo ekskursijos po Lietuvą ir toliau – Latviją, Estijos Saaremų salas. Kartą susiruošėm į Piterį – tuometinį Leningradą. Kelionę organizavo Trakimavičienė ir Mikaila. Autobusu per Rygą, Taliną vakare atvykstam, nakvoti nėra kur. Didmiestis – be išankstinės „bronios“ viešbučio nė ku-kū. Nakvojo, kaip kas išmanė – kas autobuse, kas stotyje. Po pusiau bemiegės nakties apžiūrėjome įžymybes, o kitą dieną nutarėme nusiaubti keletą parduotuvių. Vyriokams pasisekė tik centriniame gastronome prie gėrimų. Moterytės šį tą laimėjo, nes buvo labiau patyrusios. Visuotinio deficito laikais norint pamaitinti ir aprengti šeimą reikėjo išmonės ir apsukrumo, dažnai ir pažinčių, taip vadinamo „blato“.

Šios kelionės epizodai, berods, irgi pateko į sienlaikraštį.

Organizuoti keliones ir parūpinti transportą padėdavo biuro viršininko padėjėjas M. Šulinskas. Aktyviausi keliauninkai buvo B. Juodagalvienė su visa šeimyna,

R. Uckus, Z. Petručenia, D. Matulevičienė ir daugelis kitų. Ekskursijos vadove dažnai būdavo anksčiau minėta Dalia Blusiūtė, mat, ji buvo lankiusi ekskursijų vadovų kursus.

Šurmulio sukeldavo ir garsiosios žvejų varžybos. Nusibeldėm toli prie Šilutės. Prie Nemuno pastatėm palapines. Žvejai pasiskirstė plotus, buvo sutarta pradėti 4 val. ryto. Po to vyko dalyvių „cementacija“ ir dainų vakaras iki vidurnakčio. Kaliningrado čiabuviai jau rimtai galvojo, kad „labusai“ forsuos Nemuną. Rytas, 8 val., saulė aukštai, o aplink tyla, tik iš palapinių sklinda sodrus knarkimas. Prisiėjo skelbti aliarmą ir apie 9 val. žūklė prasidėjo. Aktyviausi žvejai buvo dailininkas A. Bernotas, P. Švirinas, M. Bušas, R. Uckus. Pastarasis čia atliko ir fotografo vaidmenį.

Laboratorijos darbuotojas V. Šukevičius organizuodavo išvykas į aplinkinių miestų gamyklas. Buvome Kauno „Stumbre“, (tik užkandos nebuvome pasiėmę), saldainių ir tabako gamyklose, Prienų aviacijos gamykloje, Kybartų prekybos įrengimų gamykloje, Kapsuko autonormalių, putliųjų verpalų gamyklose, audimo fabrikėly. Buvo įdomu pamatyti, ką veikia kitų pramonės sričių dirbantieji.

Pakankamai dažnai vykdavo kultūrinės išvykos į Vilniaus, Kauno, Panevėžio teatrus. Visu būrių eidavom į Marijampolės dramos teatrą, o kas organizuodavo, tai ir neprisimenu.

Tradicines talkas to meto kolūkyje gal tiktų priskirti prie sportinių varžybų. Iš pradžių pora dienų lyg ir pramoga, jei už apykaklės nelyja. O vėliau lyg ir „monkės biznis“, jei pagal Cvirkos romaną Frank Kruk. Tarkim sausi metai, trūksta šieno. Technokratai su dalgėmis kapoja peraugusią pagriovių ir patvorių žolę, po to skabo drebulaites miške – gal žiemą karvės „valgys“? Lietingas ruduo – rankom raunam ir darinėjam runkelius, net garas virsta. O vaizdelis toks, kad patys kolūkiečiai nelabai suka galvas. Apie tai gimė dar vienas rašinėlis – „Runkelių lauko epopėja“. Bet šitoj vietoj norėčiau blyną apversti kita puse. Kai dabar išgirstu, kaip miesto vaikai aiškina, kad varškė gaminama iš varškėčių, tai pagalvoju, kad jiems būtų visai ne pro šalį kurį laiką kaime padirbėti.

Atvykome į „Draugų melodijas“ Vilniuje 1974 m.
Atvykome į „Draugų melodijas“ Vilniuje 1974 m.

Galvoju, kad man pasisekė, nes dažnai tekdavo prižiūrėti automatų bandomųjų pavyzdžių gamybą. Todėl viena koja būdavau skyriuje, o kita eksperimentiniame ceche ar automatų laboratorijoj. Buvo gera proga susipažinti su kitų skyrių žmonėmis ir tradicijomis.

Reikia pripažinti, kad biure buvo daug sportą mėgstančių žmonių. Cecho vyrai per pietų pertraukas noriai žaisdavo šachmatais. Prisijungdavo ir šachmatininkai iš konstravimo skyrių. Vykdavo blic turnyrai ir netgi mini simultanai. Kiečiausi šachmatininkai buvo R. Skaisgiris, E. Zygmanta, B. Gustainis, E. Sluckis.

Kai biuro darbuotojas projekto vyr. konstruktorius Pranas Mažuolis perėjo dirbti į profesinę technikos mokyklą direktoriaus pavaduotoju, tai pagal seną pažintį sutarėme, kad galėsime vienąkart savaitėje naudotis sporto sale ar šaudykla.

Susirinkdavo gražus būrelis žmonių iš skyrių, archyvo, cecho ir laboratorijos ir vakarais per laukus traukdavom pasimankštinti. Turėdamas galimybę prisijungdavo ir SKB viršininkas V. Mickevičius su žmona Regina.

Pamėtyti į krepšį ateidavo A. Adomavičius, E. Zygmanta, Macijauskas, V. Ščervianinas ir kt. Beje, jie buvo įkūrę netgi klubą „Azartas“, stebintį „Žalgirio“ krepšininkų žaidimą. Klubo „steigėjai“ buvo A. Adomavičius ir automatų gamyklos inž. J. Dūda. Klubo taisyklės buvo griežtos, prognozuojami rezultatai dokumentuojami ir, suvedus rezultatus, įvertinami taškais, turėjusiais piniginę vertę. Pagal surinktų taškų kiekį buvo skiriamos trys prizinės vietos, o sukaupti „finansai“ panaudojami klubo vakaronei „Žalgirio“ garbei. Klube dalyvavo apie 12 narių.

Šauliams vadovavo V. Šukevičius, vėliau G. Stalioraitis. Matomai išėjus kažkokiam nurodymui, su kuriuo mus niekas nesupažindino, vieną gražią dieną prisistatė milicija ir visą amuniciją rekvizavo, nežiūrint į tai, kad laikėmės griežtų ginklų laikymo sąlygų ir turėjome netgi tam pagamintą specialų seifą…

Konstravimo skyrių žmonės buvo pamišę dėl stalo teniso – žaisdavo per pietų pertraukas ir po darbo. Vykdavo triukšmingos varžybos, mat žiūrovai smarkiai šaukdavo dėl kiekvieno taško, nesvarbu, kas laimi. Raminti ateidavo net gamyklos administracija, sako, žemesniuose aukštuose žmonės baidosi. Virtuozai buvo A. Rukštelė, R. Gumbelevičius, E. Zygmanta, V. Ščervianinas, A, Adomavičius, V. Dirvonskis, R. Uckus. Mėgo žaisti ir damos – L. Tribytė, B. Šimonėlienė, V. Volkova, L. Sakalauskaitė, L. Rukštelienė, L. Boženova, N. Meištaitė ir kt.

Buvo ir saviveiklos fragmentų. Prieš kokią kolektyvo šventę ropšdavomės ant scenos ir vaidindavome humoristines miniatiūras iš biuro kasdienybės. Aktyviai dalyvavo L. Bernotienė, P. Jokymaitis, D. Matulevičienė, R. Bernota, V. Kinderis ir kiti.

Dalis šių įvykių pažvelgus per humoro prizmę atsidurdavo sienlaikraštyje, išliko fotonuotraukose, bet didžiąją dalį užklojo laiko dulkės…

Edmundas Valenta, SKB vadovaujantysis konstruktorius

Norėdami skaityti daugiau SKB darbuotojų prisiminimų spauskite čia: „Laiko dulkes nubraukus…“.

 

Nuotraukos iš SKB metraščio

Parengė Ugnė Stanaitė

Sponsored Video

Jums gali patikti

Atsakyti

Jūsų el. paštas nebus skelbiamas.

TAIP PAT SKAITYKITE