Laiko dulkes nubraukus… (33) Techninės dokumentacijos skyrius

„Sūduvos gide“ jau skaitėme, kad fasavimo-pakavimo automatų kūrimas prasidėdavo inžinieriams-konstruktoriams įkūnijant mintis brėžiniuose ant vatmano.

SKB (PAKMA)
SKB (PAKMA) © Sūduvos gidas / Vytautas Karsokas

Taigi, kūrybinė mintis išsakyta, o koks tolimesnis jos kelias iki įsikūnijimo metale?

Jau 1960 m. atsirado būtinybė steigti skyrių, kuris nedelsiant galėtų atsiradusius brėžinius ir tekstinius dokumentus kopijuoti, dauginti, juos komplektuoti, archyvuoti.

Skyriaus vedėja B. Šimonėlienė pirmaisiais darbo metais
Skyriaus vedėja ir teksto autorė B. Šimonėlienė pirmaisiais darbo metais

Tokio skyriaus, t.y. Techninės dokumentacijos dauginimo ir apipavidalinimo skyriaus steigimas buvo patikėtas patyrusiam inžinieriui Kazimierui Miliauskui, kuris ir tapo laikinuoju jo viršininku. Kai skyrius pagaliau buvo sukomplektuotas ir galėjo vykdyti būtiniausius darbus, be to įsidarbino daugiau specialistų, skyriui vadovauti buvo paskirta G. Jaskienė. Ji dirbo labai trumpai, nes 1963 m. išvyko dirbti į Kauną.

SKB aš įsidarbinau 1960 m. kopijuotoja, o išvykus G. Jaskienei, buvau paskirta šio skyriaus vedėja ir dirbau šiose pareigose iki SKB privatizavimo. Dabar noriu pasidalinti savo prisiminimais apie darbą šiame skyriuje.

1962 m. sausio mėn. iš laikinų buveinių Kauno gatvėje ir Dariaus ir Girėno gatvės „pašto“ persikėlus į MPAG administracinį pastatą, jo ketvirtame aukšte įsikūrė kopijuotojos, mašininkės, techninis archyvas ir skyriaus vedėja, o šio pastato rūsyje buvo gautos patalpos dauginimo aparatūrai, knygrišyklai ir fotografui.

Taigi brėžiniai ant vatmano pirmiausia ir keliaudavo į šį skyrių su 8 jo padaliniais – kopijavimas, šviesoraštis, elektrografas, spausdinimas, komplektavimas, knygrišykla, fotolaboratorija, techninis archyvas. Darbą pradėdavo kopijuotojos, kurios brėžinius perkopijuodavo ant taip vadinamos kalkės – tai plonas labai geros kokybės specialus permatomas popieriaus, skirtas brėžiniams kopijuoti. Vienos pirmųjų šio skyriaus darbuotojų nuo 1960 m. buvo kopijuotojos  Milda Stonkuvienė, išaugusi iki projekto vyr. konstruktorės, Aldona Kasakaitienė, greitai pradėjusi dirbti mašininke, Onutė Bieliūnaitė ir Birutė Degutytė-Jašinienė, tapusios pirmos kategorijos konstruktorėmis. Kartu su jomis dirbau ir aš Šiek tiek vėliau įsidarbino A. Monina, Valerija Knyzaitė, Regina Bujauskienė. Tik pačios pirmosios, neilgai dirbusios kopijuotojos pavardės jau, deja, neatsimename. Visos jos puikiai dirbo, nors kopijavimas tai labai kruopštus ir gana sunkus darbas. V. Knyzaitė vėliau daug metų labai sėkmingai dirbo kadrų skyriuje.

Tradicinė 1987 Kovo 8-tosios tulpė T. Chabijevai, vienai iš geriausių mašininkių. Įteikia kaip visada galantiškas V. Kinderis
Tradicinė 1987 Kovo 8-tosios tulpė T. Chabijevai, vienai iš geriausių mašininkių. Įteikia kaip visada galantiškas V. Kinderis

Nukopijuotus brėžinius patikrindavo ir pasirašydavo konstruktoriai, kopijuotojos taip pat. Nukopijuoti brėžiniai būdavo dauginami. Didelius formatus daugindavo prietaisas, vadinamas šviesoraščiu, mažus – elektrografas „Era“. Prie šviesoraščio daug metų dirbo J. Tamošaitienė ir E. Rutkauskienė, prie „Eros“ – J. Steponaitienė, S. Valiukevičienė, J. Lenkauskienė.

Padauginti brėžiniai buvo komplektuojami, t.y. sudedami eilės tvarka pagal mašinas, mazgus, grupes, numerius ir atiduodami į knygrišyklą. Komplektuotoja daug metų kruopščiai dirbo ilgametė SKB darbuotoja P. Gustainienė. Į knygas būdavo surišami ir kiti dokumentai – tai automatų aprašymai, techninės sąlygos ir kt. Pirmaisiais darbo metais knygrišykloje dirbo P. Valentienė, po to ilgamečiais darbuotojais buvo E. Akelaitienė ir V. Gavėnas.

Visi automatai buvo nufotografuojami, tai atlikdavo šiame skyriuje dirbantis fotografas A. Burinskas. Jis taip pat fotografuodavo įvairius renginius, SKB šventes, darbuotojus į garbės lentą. Jo darytomis nuotraukomis mes ir dabar galime iliustruoti šiuos savo rašinius.

Tekstai buvo spausdinami rusų kalba, nes techninė dokumentacija buvo skirta visoje plačioje Tarybų Sąjungoje išsidėsčiusioms įmonėms, o ir mūsų aukščiau stovinčios organizacijos buvo Maskvoje. Kadangi mes rusų kalbą ne visi mokėjome itin gerai, tai mašininkės paprastai būdavo rusakalbės, kad galėtų ištaisyti mūsų klaidas. Mūsų įstaigoje dažnai įsidarbindavo rusų karininkų žmonos. Kaip labai gerą mašininkę galima paminėti N. Rezanovą, puikiai kalbėjusią ir lietuviškai, taip pat T. Chabijevą. Pastoviai dirbdavo trys mašininkės, spausdinančios rusų kalba. Lietuvių kalba spausdino nuo pat SKB įkūrimo dirbanti A. Kasakaitienė, pasižymėjusi darbštumu ir atsakingumu.

Galutinai knygrišių sutvarkyta automato dokumentacija iškeliaudavo į techninį archyvą. Jo vedėja J. Švirinienė, darbuotojos R. Mickevičienė, D. Andriušaitienė kruopščiai sudėliodavo gautus dokumentus taip, kad esant reikalui tuoj pat buvo galima rasti reikalingą brėžinį ar dokumentą. Visas šitas archyvo turtas buvo labai saugomas, be SKB viršininko ar vyr. inžinieriaus parašo nebuvo galima gauti nė vieno dokumento. Dokumentų saugumą užtikrindavo stropiai tvarkomi registracijos žurnalai.

Apie SKB darbuotojų laisvalaikį ir poilsį

Jau daug prirašyta apie Specialaus konstravimo biuro darbinę veiklą, apie šiame biure kuriamus maisto produktų fasavimo-pakavimo automatus, bet žmogus juk ne vien darbu sotus. Žmogui reikia poilsio ir dvasiai atgaivos. Kadangi visą eilę metų buvau atsakinga už kultūrinį darbą SKB profsąjungos komitete, todėl noriu papasakoti, kaip mes leisdavome savo laisvalaikį.

Mėgstama SKB darbuotojų poilsiavietė buvo du namukai prie Vištyčio ežero, kur visi, kas norėjo, galėjo pailsėti, pažvejoti, pauogauti, pagrybauti ir, žinoma, pasimaudyti. Žiemą vykdavo žvejų varžybos ant ežero ledo. Aistringas žvejas buvo autobusėlio vairuotojas M. Bušas, buvo ir žvejų-mėgėjų moterų. Slidinėjimo varžybos būdavo Birštone, MPAG profilaktoriume.

Rumšiškių buities muziejuje
Rumšiškių buities muziejuje

Atostogoms buvo nusamdyti du kambariai Palangoje. Nuvažiavimas ir parvažiavimas nekainuodavo, apmokėdavo darbovietė.

Buvo įdomi ekskursija į Klaipėdą – apsilankymas laive-bazėje, kur perdirbama sugauta žuvis. Išsiruošėm dviem dienom su palapinėmis, bet pasipylė toks lietus, kad miegą palapinėse teko užmiršti. Tada mūsų vadovas Kazimieras Zimkus (pirmaisiais metais dirbęs SKB viršininko pavaduotoju) puolė guldyti visą 30 žmonių grupę savo namuose Klaipėdoje, pas gimines, pas kaimynus. Nuostabios širdies žmogus, pas jį galėjai visko paprašyti, jis visada padėdavo sakydamas „stai“, gerai.

Kartą per metus surengdavome tolimą atostogų kelionę lėktuvu. Pabuvojom Azerbaidžane, Armėnijoje, Gruzijoje, Vidurinėje Azijoje, prie Baikalo ežero. Palaikėm kontaktus su tų šalių ekskursijų biurais, per kuriuos užsisakydavome keliones pageidaujamu laiku. Į tokią kelionę paprastai galėdavo vykti 30 žmonių – turistinio autobuso sąstatas. Iš Vilniaus skrisdavome į Maskvos Šeremetjevo oro uostą, iš ten dar turėdavome pervažiuoti į Domodedovo oro uostą ir tik iš ten pagaliau į planuojamą vietą. Nurodytose šalyse paprastai mus gražiai priimdavo, nes tai laikais Lietuva pas juos buvo laikoma beveik užsieniu.

Noriu papasakoti apie vakarą viename Armėnijos restorane, kuriame dalyvavo ir daugiau turistinių grupių iš įvairių Tarybų Sąjungos vietų. Vyko šokių ir dainų konkursas, šokom valsą, čigonų šokius, ir mes laimėjom pirmą vietą. Dainų konkurse rusai užtraukė „Katiušą“, mes padainavom „Augo sode klevelis“, o kai užtraukėm „Viens, du, trys – graži Lietuva“, tai visas restoranas tiesiog neteko žado. Mat, šį kartą ekskursijoje dalyvavo mūsų vyrų ir moterų ansambliai, kuriems vadovavo profesionali vadovė. Restorane visi mus palaikė profesionalais. Kadangi mes ten užtrukom šiek tiek ilgiau, tai baigiantis restorano darbui puolėm visi, net ir vyrai, padėti restorano darbuotojoms nukraustyti stalus. Jos buvo labai nustebintos ir sakė, kad tokių turistų dar neturėjusios.

Tarp kitko Armėnijoje netgi sutikom armėnų, kalbančių lietuviškai.

Susipažinom su nuostabia Kaukazo gamta, Kaukazo kalnais, gėrėjomės ankstyvą pavasarį rausvai žydinčiais abrikosais – nepaprastas grožis… Susipažinome su Kaukazo tautų paminklais, žmonėmis ir jų papročiais, jų gyvenimu.

Aplankėme ir Vidurinę Aziją, pabuvojome Turkmėnijoje. Apsistojom „Inturisto“ viešbutyje Ašchabade, nors tais laikais šitie viešbučiai paprastai būdavo skirti tik užsieniečiams. Tada Lietuvoje vyko Baltijos kelias ir mes nusprendėme tai paminėti. Mūsų viešbutyje buvo latvių grupė, kvietėme juos prisidėti, bet jie pabijojo. Mes visi išėjom į aikštelę prieš viešbutį, susikibę rankomis rateliu sugiedojome himną, o vėliau sudainavome daugiau lietuviškų dainų. Įdomiai pakeliavom po dykumą, nusileidom į gilų požeminį ežerą.

Ekskursija Klaipėdoje 1985 m.
Ekskursija Klaipėdoje 1985 m.

Dar keliavome po Ukrainą, Užkarpatę. Pasivaikščiojome po Lvovą, kuris buvo labai panašus į užsienietišką miestą. Beje, mes tada nežinojome, kad Vakarų Ukraina su centru Lvovu iki Antrojo Pasaulinio karo priklausė Austro-Vengrijos imperijai ir tik karo pasėkoje atiteko Tarybų Sąjungai.

Aplankėm Užgorodą, pavaikštinėjom po Karpatų kalnus. Gyvenom taip pat „Inturiste“, tik pastarasis buvo kitoks nei minėtasis Ašchabade, jame buvo trys restoranai – ukrainiečių, rusų ir vengrų. Užgorode praktiškai negirdėjom rusų kalbos, girdėjosi tik ukrainiečių, lenkų, vengrų ir čekų kalbos.

Negalima nepaminėti ir poilsinės veiklos, vykusios įmonės viduje. Švenčių progomis ruošdavome vakarones, kuriose beveik visi dalyvaudavo, nors tai būdavo be alkoholio, tik su įvairiomis varžybomis, visokiais pasirodymais. Turėjom savo vyrų ir moterų ansamblius, o rimtesnėmis progomis kviesdavomės profesionalų ansamblį „Vienkiemis“ iš Vilniaus. Rengdavome temines parodas, kiekvienas skyrius paruošdavo savo stalą atitinkama tematika. Būdavo ruošiamos naujametinės eglutės vaikams, čia nepamainomos veikėjos buvo J. Lenkauskienė, R. Botyrienė, S. Valiukevičienė, E. Akelaitienė ir M. Kapliuginienė. Patys pastatydavome spektaklius, patys pasidarydavome dekoracijas, pasisiūdindavome rūbus ir vaidindavome. „Lėlės“ teatras tikrai galėjo pavydėti mūsų kostiumų ir dekoracijų… „Etatiniai“ seniai šalčiai buvo A. Juodagalvis, V. Kinderis ir P. Jokimaitis.

Labai graži šventė buvo SKB 20 ar 25 metų nuo įkūrimo minėjimas MPAG salėje. Kiekvienas skyrius turėjo savo stalą, vyko įvairios varžybos tarp stalų. Buvo gyva muzika, linksmybės tęsėsi iki 5 val. ryto. Dalyvavo daug svečių iš Marijampolės vietinės valdžios, iš ministerijos. Vienas iš ministerijos svečių stebėjosi, kad tiek daug žmonių, tame tarpe ir cecho darbininkai, o nebuvo nė vieno girto.

Kada poilsis, atostogos – poilsiavom, kada dirbom – dirbom iš visos širdies.

Birutė Šimonėlienė, SKB Techninės dokumentacijos skyriaus vedėja

Norėdami skaityti daugiau SKB darbuotojų prisiminimų spauskite čia: „Laiko dulkes nubraukus…“.

 

Vytauto Karsoko nuotraukos bei nuotraukos iš SKB metraščio

Parengė Ugnė Stanaitė

Sūduvos gidas

Sponsored Video

Jums gali patikti

Atsakyti

Jūsų el. paštas nebus skelbiamas.

TAIP PAT SKAITYKITE