Laiko dulkes nubraukus… (35) Bendraklasis Antanas

„Sūduvos gido“ puslapiuose nuo praėjusio rudens publikuojamo rašinių ciklo apie Marijampolės (Kapsuko) Specialųjį konstravimo biurą dvidešimt šeštos dalies nuotraukose pastebėjau žmogų labai panašų į mano bendraklasį Antaną Paškauską. Kadangi nuo paskutinio mūsų susitikimo buvo prabėgę daugiau nei du dešimtmečiai, tad suabejojau ar tai tikrai jis, mat beprotiškai greit lekiančio laiko „dulkės“ ne tik „užkloja“ žmogaus atmintį, bet ir keičia kiekvieno iš mūsų išvaizdą…

Prierašuose po nuotraukomis jo pavardės ir vardo nebuvo, tik parašyta, jog tai vedantysis konstruktorius. Pavardę įrašėme vėliau, kai prisiminęs kur jis gyveno nuvykau į namus, nors tiesą sakant, nebuvau tikras, kad surasiu bendraklasį tuo adresu, nes gyvenimas be galo permainingas bei kupinas staigmenų, niekada nežinai kokį iššūkį teks išgyventi rytoj.

SKB (PAKMA)
SKB (PAKMA) © Sūduvos gidas / Vytautas Karsokas

Šį kartą pasisekė, radau. Tad taip ir susitikom. Paaiškėjo, jog vedantysis konstruktorius publikuotose nuotraukose tikrai jis – Antanas Paškauskas. Kalbėjomės ilgokai, prisiminėme daugelį dalykų, kai kuriuos klasiokus bei mokytojus, malonias ir gal nevisai malonias akimirkas, patirtas mokantis dabartinėje Rygiškių Jono gimnazijoje (tuomet ji vadinosi Jono Jablonskio vidurinė mokykla).

 

Tačiau ne vaikystės prisiminimų aptarimas mane domino, labiau rūpėjo ką Antanas prisimena ir gali papasakoti apie darbą Kapsuko SKB, mat jis biure įsidarbino 1985 metais, gavęs paskyrimą, po Kauno politechnikos instituto (Kauno technologijos universitetas) baigimo. Dirbo palyginus neilgai, viso labo tik penkis metus, iki 1990 metų.

Tuo metu prasidėjusieji politiniai-ekonominiai pokyčiai Tarybų Sąjungoje iššaukė geopolitinius pokyčius pasaulyje, kartu įnešdami radikalias bei netikėtas korekcijas į kiekvieno žmogaus gyvenimą. Įvyko savotiškas tektoninis lūžis to meto žmonių gyvenime, taip pat vertybių, kurias gan uoliai ir nuo vaikystės skiepijo į jaunimo sąmonę tarybinė mokykla permastymas.

Antanas PaškauskasPasirodo mes visiškai nežinojome nei Lietuvos, nei pasaulio istorijos… Nors tos tikrosios istorijos, kaip ir tiesos tikriausiai niekas nežino, kadangi ją supranta kiekvienas savaip ir taip, kaip būtent jam patogiau. Tad ir šiandien aiškiai matome, kad savaip tuos dalykus supranta ne tik žmonės, ar jų grupės, bet ir pasaulio valstybės, o kai kuriose iš jų istorija yra net viena iš labiausiai saugomų valstybės paslapčių, nes ji ypač kruvina bei prieštaringa.

Taigi, su Antanu pasikalbėti tikrai buvo apie ką, bet tam reikėjo šiek tiek daugiau laiko, todėl pasiūliau susitikti po keleto dienų. Norėjosi daugiau sužinoti iš tada dar jauno diplomuoto specialisto apie darbą SKB paskutiniais šios įmonės gyvavimo metais, taip pat išgirsti atsakymus į kelis mane dominusius klausimus. Antanas kiek padvejojęs dėl to, kad jis šiame kolektyve dirbo palyginus trumpai ir gal jo potyriai neatspindės tikrovės, vis tik sutiko pratęsti mūsų pokalbį.

Taigi, Antanai, kokia buvo tavo darbo pradžia po aukštosios mokyklos baigimo atvykus į Kapsuko SKB?

SKB dirbti pradėjau 1985 metais, baigęs KPI mechanikos fakultetą bei gavęs paskyrimą. Kolektyvas buvo labai draugiškas, antrojo konstravimo skyriaus darbuotojai, vadovaujami V. Šolio mane priėmė be jokių problemų. Visų konstruotų įrenginių ir automatų pavadinimų, prie kurių yra tekę darbuotis šiandien jau nepamenu, paskutiniai automatai, kuriuos konstravau vadinosi ŽOA ir ŽOAB, tai banderolių apklijavimo automatai.

SKB Antrojo konstravimo skyriaus koletyvas, A. Paškauskas trečioje eilėje pirmas iš dešinės
SKB Antrojo konstravimo skyriaus koletyvas, A. Paškauskas trečioje eilėje pirmas iš dešinės

Gal šiek tiek nusivyliau mūsų kuratorių Rusijoje požiūriu į mus, mat tuo metu teko vykti į Rostovą, esantį vykstant Šiaurės Rytų kryptimi nuo Maskvos, kur buvo įsikūrusi uždara įstaiga, kurioje ir reikėdavo pridavinėti savo temą. Mane šokiravo tai, jog tenykščiai kolegos net nekreipdavo dėmesio į pristatomo gaminio konstrukcinius sprendimus, bet juos kažkodėl labai domino pristatomo automato pavadinimas… Susėdę prie stalo pasitarimų salėje, pagyvenę žmonės, žvelgdami į mano atvežtus brėžinius sakė: „Na ir aparato pavadinimas – ŽOAB, sekantį kartą ko gero atveši aparatą pavadintą ŽOPA…“ Tad neapsikentęs su tokiu požiūriu nusprendžiau atsisakyti komandiruočių ir daugiau į ten nevykti.

 

O ką galėtum papasakoti apie SKB tuo metu dirbusių konstruktorių kūrybinę potenciją. Klausiu todėl, jog anais laikais iš informuotų žmonių teko išgirsti, jog SKB savo veikloje daug idėjų nukopijuoja iš analogiškos produkcijos gamintos Vakaruose?

Na, kiek man yra žinoma, mūsų gaminta produkcija technologiniu požiūriu buvo lygiavertė, tarkim, tuometinės Vokietijos Demokratinėje Respublikoje, ar kitoje socialistinių šalių sandraugos valstybėje gamintiems maisto produktų fasavimo automatams. Mūsų inžinieriai, išradėjai buvo gabūs, o kai kurie ir talentingi, tad turėjo originalių idėjų bei jas realizuodavo savo darbe. Kita vertu mus visus savotiškai glumino tas nelemtas tarybinis biurokratizmas ir vilkinimas. Jeigu kažką įdomesnio mūsų konstruktoriai sugalvodavo, tai nuo išradimo iki realaus gaminio kelias užtrukdavo net iki kelių metų, mat išradimas turėdavo „prinokti“. Tad apie kokią konkurenciją galima kalbėti esant tokiai tvarkelei? Ir ne vien todėl, reikia pripažinti, kad su kapitalistiniuose Vakaruose gamintais automatais mes, dėl bendro technologinio atsilikimo, konkuruoti žinoma negalėjome. Tai faktas.

O dėl kopijavimo galiu tik tiek pridurti, jog nuo seno viso pasaulio šalys kopijuoja vienos nuo kitų tai, kas geresnio yra išrasta. Pramoninė žvalgyba buvo, yra ir bus varomoji pažangos jėga…

Kapsuko Maisto pramonės automatų gamyklos ir SKB kolektyvų atstovai Liaudies ūkio pasiekimų parodoje Maskvoje. A. Paškauskas stovi antras iš dešinės
Kapsuko Maisto pramonės automatų gamyklos ir SKB kolektyvų atstovai Liaudies ūkio pasiekimų parodoje Maskvoje. A. Paškauskas stovi antras iš dešinės

O ką manai, jei SKB nebūtų privatizuotas ar jis būtų galėjęs dirbti rinkos ekonomikos sąlygomis sėkmingai konkuruodamas?

Manyčiau, jog po tam tikros reorganizacijos būtų galėjęs. Juk yra taip vadinamo trečiojo pasaulio šalys ir jų gana daug. Šių šalių finansinės galimybės kuklios ir neleidžia pirkti pačius brangiausius bei tobuliausius įrenginius, tad galbūt tai būtų buvę potencialūs SKB klientai. Gyvenimas yra dinamiškas ir viskas keičiasi…

Na ir paskutinis klausimas. Kaip susiklostė tavo gyvenimas po SKB privatizavimo, juk tau tuomet buvo tik trisdešimt keli metai, jaunas perspektyvus inžinierius ir staiga nereikalingas?

Kai supratau, jog viskas keisis ir nieko gero tikėtis neverta, 1990 metais išėjau iš darbo savo noru. Tapus bedarbiu reikėjo iš kažko pragyventi, tad padėjęs savo diplomą į gilų stalčių, kaip daugelis tuo metu, pradėjau mokytis komercijos (tuomet tai vadinosi spekuliacija ir visuomenės nuomone buvo laikoma amoraliu dalyku). Pradžioje Rumunijos, Jugoslavijos turgus, vėliau Vokietijos automobilių turgus, dar vėliau įkūriau savo įmonę, įsigijau autovežių, teko pergyventi 1998 bei 2008 metų krizes. Žodžiu stengiausi, daug dirbau, su žmona auginom dvi dukras. Šiuo metu turiu nedidelę įmonę, remontuojame automobilių variklius, gyvenu pakankamai gerai ir esu patenkintas gyvenimu. Galiu pasakyti jaunimui, jog gyvenimas be duobių nebūna, tad svarbiausia nepasimesti bei nenuleisti rankų ir žinoma netingėti, taip pat.

 

Norėdami skaityti daugiau SKB darbuotojų prisiminimų spauskite čia: „Laiko dulkes nubraukus…“.

 

Vytautas Karsokas

Autoriaus nuotraukos bei nuotraukos iš SKB metraščio

Sūduvos gidas

Sponsored Video

Jums gali patikti

Atsakyti

Jūsų el. paštas nebus skelbiamas.

TAIP PAT SKAITYKITE