Laiko dulkes nubraukus… (7 dalis) Nuo mokytojos iki vertėjos…

1962 metais baigusi Vilniaus pedagoginį institutą įgijau vokiečių ir prancūzų kalbų mokytojos kvalifikaciją. Buvau paskirta į Suvalkijos sostinės, Kapsuko, V. Mykolaičio–Putino mokyklą-internatą, beje, tuo metu labai garsią Lietuvoje mokyklą, kurioje vakarietišku pavyzdžiu vokiečių kalba dėstyta jau nuo pirmos klasės. Nors tuomet labai norėjau pasilikti Vilniuje ir net turėjau tokią galimybę, o ir mano vyras jau seniai dirbo Vilniuje, bet sostinėje mums nebuvo jokios galimybės gauti butą… Tais laikais butų nepirkdavome, juos skirdavo darbovietės, bet buvo didelės eilės norinčių juos gauti ir laukti kartais tekdavo keletą ar net keliolika metų.

Tad reikėjo kažkaip „suktis“. Pažįstamų dėka vyras susirado darbą Kapsuko specialiame konstravimo biure (SKB). Net buvo galimybė kilti karjeros laiptais, tapti šio biuro planavimo skyriaus viršininku, mat tuometinis šio skyriaus viršininkas Papečkys buvo „plechavičiukas“ (taip vadinti tarpukario Lietuvos kariuomenės generolo Povilo Plechavičiaus junginyje tarnavusieji kariai ir karininkai), o žmogus su tokia praeitimi būti viršininku, tarybiniais laikais, niekaip negalėjo.

Taip 1962 metų rugsėjį atvykome gyventi ir dirbti į Kapsuką. Mano vyras, Antanas Rukštelė, po kurio laiko tikrai tapo planavimo skyriaus viršininku ir butas buvo mums paskirtas.

Kad aš tapsiu SKB darbuotoja, tuomet tiesiog negalvojau. 1967 metais konstravimo biure atsirado vokiečių kalbos vertėjo etatas, nes buvo labai domimasi vokiečių gamybos maisto produktų fasavimo-pakavimo mašinomis, tiksliau pasakius jos buvo analizuojamos ir aptarinėjamos. Gaudavome tų mašinų aprašymus vokiečių kalba, taip pat SKB gaudavo iš Vokietijos periodinę mokslinę–techninę literatūrą. Kadangi ne visi SKB konstruktoriai pakankamai gerai mokėjo vokiečių kalbą arba visai jos nemokėjo, tad vertėjas tikrai buvo reikalingas ir šis darbas buvo pasiūlytas man, kaip ten jau dirbančio darbuotojo žmonai.

Prisistačiau viršininkui Vladui Mickevičiui, kuris man įtikinamai išaiškino vertėjo darbų svarbą, palydėjo į Patentų ir techninės informacijos skyrių, kuriame ir turėjau dirbti. Čia pamačiau tą literatūrą, kurią turėsiu versti. Pamačiau ir išsigandau, nes supratau, jog nieko nesuprantu, nors vokiečių kalbos studijas buvau baigusi su pagyrimu. Taigi teko dirbti ir tuo pat metu mokytis iki šiol nežinotų techninių terminų.

SKB kolektyvas, tada taip vadinome bendradarbius, buvo labai malonūs žmonės ir visada padėdavo jeigu kažko nesuprasdavau. Teko išmokti daug detalių pavadinimų ne tik vokiečių, bet ir lietuvių kalba, įsisąmoninti tokias sąvokas kaip patentas, patentinis švarumas ir pan.

Reguliariai gaudavome tuometinėje Vokietijos Demokratinėje Respublikoje leidžiamą leidinį „Verpackung“, kuriame detaliai aprašomos naujos maisto produktų pakavimo mašinos ir atskiros jų dalys. Iš savo ministerijos Maskvoje, „Minlegpiščemašo“, dar gaudavome prospektus apie naujausius mūsų tematiką atitinkančius įrengimus gaminamus kitose pasaulio šalyse.

Žodžiu darbo nestigo. Tačiau kur kas įdomiau, nors ir žymiai sunkiau buvo vertėjauti tarptautinėse parodose Kijeve, Maskvoje, Minske. Į šias parodas mūsų konstruktoriai važiuodavo noriai, kadangi tai buvo viena iš nedaugelio galimybių tobulėti, pamatyti bei pačiupinėti naujausius įrengimus, skirtus maisto pramonei, gaminamus Vakarų šalyse. Mes labai atidžiai apžiūrinėdavome mus sudominusius gaminius, kalbinome juos gaminančių firmų atstovus. Beje, mes neprasitardavome, kad gaminame panašią įrangą, sakėme, jog dirbame pieninėse ar mėsos perdirbimo įmonėse.

Kartą vienos mus labai dominusios mašinos gamintojai net paprašė mūsų adreso, gal vildamiesi, kad pirksim tą mašiną. Davėme Kapsuko pieno konservų kombinato adresą ir mūsų didelei nuostabai, po kurio laiko atėjo laiškas tuo adresu, tik atsakyti į jį tuomet, deja, negalėjome.

Iš parodų parsiveždavome daug prospektų, su vakarietiškų gaminių aprašymais, įdomiausius iš jų tekdavo išversti į lietuvių kalbą, kad visi mūsų konstruktoriai galėtų susipažinti su užsienio naujovėmis šioje srityje. Bet vienas dalykas jau tuomet tapo labai akivaizdus – TSRS atsilikimas nuo Vakarų įvairių technologijų srityje katastrofiškai sparčiai didėja…

Taigi, ilgainiui pradėjau susigaudyti konstruojamų automatų tematikoje, skaitomoje literatūroje atrinkdavau kas aktualiausia mūsų konstruktoriams ir ką reikia išversti. Didelis vertimo iš vokiečių kalbos poreikis atsirado konstruojant taip vadinamą „Benhilo liniją 8362/8540/41“, numatomą gaminti pagal licencinę sutartį su Vakarų Vokietijos firma „Benz und Hilgers“ iš Diuseldorfo. Tai įrenginys, skirtas sviesto fasavimui briketais į laminuotą foliją, briketų sudėjimui į dėžes ir jų grupavimui.

Dabartiniai marijampoliečiai, pirkdami visokius sviesto paketėlius tikriausiai net neįsivaizduoja, kad tokia mašina kažkada buvo konstruojama ir gaminama mūsų mieste. Buvo pas  mus atvykęs minėtos firmos atstovas, ponas Josef Broll, bet jis daugiau bendravo su Kapsuko MPAG darbuotojais, ten labai kvalifikuotas specialistas – technologas Algimantas Kralikas puikiai mokėjo vokiečių kalbą, tad mano pagalbos neprireikė. Kartu su minėtu vokiečiu lankiausi Marijampolės pieno konservų kombinate, kuriame jis domėjosi čia naudojamomis pieno produktų pakavimo mašinomis. Lig šiol prisimenu, kad apžiūrėjome sviesto pakavimo mašiną ir buvome pavaišinti sviestu, pagamintu iš saldžios grietinėlės. To sviesto skonį prisimenu lig šiol, nes tokio skanumo sviesto daugiau neteko ragauti. Šiandien parduodamas saldžios grietinėlės sviestas kažkodėl nė iš tolo nepanašus į tą, kurį teko valgyti prieš daugelį metų…

Patentų ir techninės informacijos skyriaus vertėja Laimutė Rukštelienė-Bernotienė

Norėdami skaityti daugiau SKB darbuotojų prisiminimų spauskite čia: „Laiko dulkes nubraukus…“.

Vytauto Karsoko nuotraukos  ir nuotraukos iš SKB metraščio

Parengė Vytautas Karsokas