Laiko dulkes nubraukus… (II dalis). Buvo sunku, bet buvome jauni ir tikėjome geresniu rytojum…

Labai norėtume, kad šiandienos jaunuomenė įsisąmonintų visam gyvenimui vieną aksiomą, jog norint gyvenime kažką prasmingo nuveikti būtina daug ir sunkiai dirbti. Be darbo nebus nieko. Valdžios ateina ir nueina, o gyvenimo dėsniai išlieka nepakitę ir tik nuo jūsų pačių priklauso galutinis rezultatas. Ir dar, visais laikais, kokie jie bebūtų žmogaus padorumas buvo, yra bei išliks vertybe. Nepamirškite tai…

SKB (PAKMA)
SKB (PAKMA) © Sūduvos gidas / Vytautas Karsokas

Mes kaip ir jūs turėjome ne tik daug dirbti, bet ir galvoti kaip išgyventi,  ką bei kam kalbam, laviruoti tarp daugybės viršininkų, ieškoti išeities iš keblių padėčių.

Mūsų konstruktoriai  darbe susidurdavo su daugybe biurokratinių apribojimų, jų kuriami įrengimai daugumoje turėjo funkcionuoti  įmonių cechuose su agresyvia metalams aplinka, o taip reikalingas nerūdijantis plienas Tarybų Sąjungoje buvo deficitinis. Tad konstruktoriaus sukurta viena ar kita detalė iš šio plieno, negalėjo sverti daugiau nei nurodoma normatyvuose. Dėl šalies technologinio atsilikimo, partnerių kitose TSRS įmonėse pagaminti komplektuojantys įrenginiai ir jų detalės, dedamos į mūsų sukurtus automatus,  buvo  didelių gabaritų, palyginus su vakarietiškais analogais sunkiasvoriai. Tada vakarietiškų detalių ar mazgų komplektuojamų į gaminamus maisto fasavimo automatus gauti buvo neįmanoma, bet tuo pačiu iš mūsų buvo reikalaujama, kad sukurti įrengimai prilygtų vakarietiškiems, be to būtų lengvi ir nerūdytų. Visokių keistenybių būta…

Tačiau nepaisant visko įmonėje buvo maža kadrų kaita ir tai geriausiai bylojo, kad čia žmogui gera dirbti. Bėgant metams augo darbuotojų kvalifikacija bei darbo patirtis. Nemažai buvo darbuotojų, kurie niekur kitur nebuvo dirbę ir  pensinio amžiaus sulaukdavo dirbdami mūsų kolektyve.

Pranciškus Jokimaitis
Pranciškus Jokimaitis © Sūduvos gidas / Vytautas Karsokas

Galiu teigti, jog SKB  sekėsi ir todėl, kad turėjo protingus vadovus. Ypač norėtųsi geru žodžiu paminėti ilgametį SKB viršininką Vladą Mickevičių. Tai buvo žmogus iš didžiosios raidės, inžinierius, geras  gamybos organizatorius, jautrus pavaldiniams vadovas. Niekuomet nepamiršdavo pasveikinti savo pavaldinių asmeninių švenčių proga. Iš jo visada galėjai tikėtis paramos nelaimei ištikus.

Pradžioje, 1959 metais, buvome įsikūrę Z. Angariečio (dabar Kauno) gatvės gale esančiame dviaukščiame pastate, šalia dabartinės Regitros, kiek vėliau persikėlėme į Vilniaus (dabar S. Dariaus ir S. Girėno) gatvėje esantį namą, kuriame šiandien šeimininkauja aplinkosaugininkai, o MPAG patalpose apsistojome 1962 sausį. Todėl  1982 birželio 17 dieną, padėjus kertinį akmenį naujo SKB administracinio korpuso ir eksperimentinio cecho statybvietėje adresu Sporto g. 24, visi nepaprastai džiaugėmės. Laukėme naujų patalpų tarsi naujo buto.

Prasidėjus statyboms daug inžinierių konstruktorių, norėjusių prisidėti prie spartesnės darbų eigos, palikę braižymo lentas, tapo statybininkais. Dirbo betonavimo darbus, dengė stogus, dirbo suvirintojais, įrenginėjo laiptines, šlifavo grindis ir pan. O kai atveždavo naujam pastatui langus, duris, santechnikos įrangą, inžinieriai pagal sudarytus grafikus, budėdavo naktimis, kad minėtų daiktų nepavogtų piktavaliai, kurių ir tuomet būta nors vežimu vežk.

SKB viršininko Vlado Mickevičiaus organizuotumo dėka, naujos patalpos buvo pastatytos, pagal tų laikų galimybes per gan trumpą laiką – aštuoniolika mėnesių.

Mes didžiavomės tuo, kad ne tik ano meto Lietuvos, bet ir visos Tarybų Sąjungos platybėse gyventojai pirkdami fasuotą varškę ar sviestą, sūrelius tuo pačiu prisiliesdavo prie mūsų  SKB konstruktorių sukurtų įrengimų.

SKB viršininkas V.Mickevičius
SKB viršininkas V. Mickevičius

Gal būt šiandien kas nors ir kritiškai vertina mūsų konstruotus įrengimus, turėtų priekaištų fasuotų produktų prekinei išvaizdai, greitai rūdijusių mūsų kurtų fasavimo automatų kokybei. Mes tikrai su tuo sutiksime. Jau rašiau, kad tai buvo  laikmetis, kai aukštos kokybės medžiagų  ir tinkamo metalo paprasčiausiai nebuvo. Tai ne mūsų SKB konstruktorių kaltė, kaltos sąlygos, kuriose jiems tekdavo kurti, mat tuo metu šalyje užimančioje šeštadalį viso pasaulio sausumos bei turinčioje daugiausia pasaulyje gamtinių išteklių, bet neturinčioje pažangiausių technologijų, vyravo jo didenybė deficitas. Planinė socializmo ekonomika turėjo daugybę rimtų „ligų“ kurias reikėjo kažkaip „išgydyti“. Visa tai matė valdžia, daug apie tai kalbėjo, bet nieko veiksmingo nebuvo daroma, kol galiausiai tai kas buvo sukurta sunkiu darbu žlugo…

Baigdamas savo pasakojimą dar norėčiau paminėti ilgametį MPAG direktorių, nusipelniusį inžinierių, Marijampolės miesto garbės pilietį Joną Šeškevičių.

Jam, nors ir labai trumpai, bet teko padirbėti  SKB viršininku. Kadangi SKB ir MPAG darbo saitai buvo labai tamprūs, todėl gerai suprasdamas kokią svarbią reikšmę turi konstravimo biuro pateikiama konstrukcinė – techninė dokumentacija, Jonas Šeškevičius labai rūpinosi SKB kolektyvo darbu, nors karštų ginčų vienu ar kitu klausimu ir pasitaikydavo.

MPAG ir SKB vadovai J. Šeškevičius ir V. Mickevičius puikiai sutardavo

Manau, jog apie Joną Šeškevičių, apie jo indėlį į mūsų miesto vystymąsi, taip pat kitus nuveiktus darbus turėtų būti kalbama žymiai plačiau.  Šių dienų marijampoliečiams noriu pasakyti, kad mūsų kultūros centras, kuriuo džiaugiamės ir didžiuojamės, atsirado būtent direktoriaus Jono Šeškevičiaus pastangų dėka. Jo asmeninio autoriteto bei jo vadovautos įmonės pripažinimo Maskvoje įsikūrusioje ministerijoje, kuriai buvo pavaldi gamykla, dėka pavyko gauti MPAG kultūros namų (dabar MKC) statybos finansavimą iš sąjunginio biudžeto. Sužlugus Tarybų Sąjungai, finansavimas nutrūko, tad Marijampolės centre pradėtas statyti pastatas daug metų stūksojo tarsi vaiduoklis, kol galiausiai, jau atkurtos Nepriklausomos Lietuvos laikais, pagerėjus ekonominei situacijai atsirado lėšos statybų užbaigimui.

Buvusieji SKB kolektyvo nariai nuo 1993 metų rengia susitikimus du kartus per metus,  pavasarį ir rudenį. Tai faktas rodantis, jog mūsų kolektyve vyravo dalykinė, draugiška ir nuoširdi atmosfera. Mes susitikimų metu pasikalbame apie viską, prisimename jaunystės metus prabėgusius darbo kolektyve, taip pat jau išėjusius amžinybėn kolegas. Mums visuomet maloniai skamba SKB pavadinimas, tad ir savo susibūrimus vadiname „SKB – Senų kolegų bendrija“.

Taip pat esame labai dėkingi Sūduvos gido Redakcijai, suteikusiai mums galimybę išsisakyti ir tikimės, jog periodiškai pasirodysiantys mano kolegų pasakojimai apie mūsų jaunystės laikais nuveiktus darbus sudomins skaitytoją.

 

Pranciškus Jokimaitis – Standartizacijos ir metrologijos skyriaus vedėjas. 

Pirmoji Pranciškaus Jokimaičio prisiminimų dalis – straipsnyje „Laiko dulkes nubraukus…“.

Daugiau SKB darbuotojų prisiminimų portalo „Sūduvos gidas“ rubrikoje „Laiko dulkes nubraukus…“.

 

Parengė Vytautas Karsokas

Vytauto Karsoko nuotraukos ir nuotraukos iš SKB  metraščio.

Sūduvos gidas

 

 

 

Jums gali patikti

Atsakyti

Jūsų el. paštas nebus skelbiamas.

TAIP PAT SKAITYKITE