Legendinis Vinco Penčylos knygynas Marijampolėje

1913 m., A. Dundzila su mokytojais iš Marijampolės

1938 m. spaudoje aptikau gana įdomius 1882 metais gimusio Kalvarijos valsčiuje Adomo Dundzilos prisiminimus.

Adomas buvo didelis knygų mylėtojas, saugotojas ir leidėjas. Prieš pirmąjį pasaulinį karą dirbo Marijampolėje Vinco Penčylos vardo knygyne direktoriumi. Vėliau 1913 m. savo knygyną atidarė Vilkaviškyje. Šiame mieste sukūrė šeimą. Lietuvai atkūrus nepriklausomybę kartu su mokytoju iš Lankeliškių B. Siručiu 1919 m. įsteigė „Dirvos“ knygų leidyklą.

Pasak prisiminimų autoriaus, „1908 metų rudenį likimas man lėmė pasakyti gimtajam kaimo kampeliui sudie ir užimti Marijampolėje Vinco Penčylos knygyne vedėjo vietą. Kai aš ryžausi iš a.a. šeimininko Penčylos perimti jo knygyno vedimą, mano gyvenime paliko neišdildomų įspūdžių. Tarytum mano sieloje įvyko kažkas nepaprasto ir švento.

Šitokiu būdu aš kaimo žmogus įpratęs valdyti plieno dalgį, atsidūriau mieste, tarp knygų lentynų.

A.A. Vincas Penčyla knygyną laikė ne pasipelnymo tikslu. Knygos tuo metu (Rusijos caro imperijos sudėtyje autor. past.) jokio pelno duoti negalėjo. Atgavus lietuvišką spaudą, Penčylai atidaryti knygyną leido rusų gubernatorius. Knygyno išlaikymą padengdavo gautas pelnas pardavinėjant kitas prekes.

Knygynų, kuriuose buvo galima anais laikais nusipirkti lietuvišką knygelę ar laikraštį steigimas buvo didelis kultūros darbas.

Į Penčylos knygyną prieš pirmą pasaulinį karą pareidavo šie laikraščiai: savaitraštinis leidžiamas ir spausdinamas Seinuose buvo „Šaltinis“. Leistas ir dienraštis „Vilniaus žinios“. Kas savaitę išeidavo „Lietuvos ūkininkas“. Tris kart savaitėje – „Viltis“. Kas mėnesį išeidavo žurnalas „Draugija“. Ateitininkus reprezentuodavo „Ateitis“.

Tuo metu knygų pasirinkimas buvo labai mažas. Pačios rimčiausios knygos atsirasdavo ne Marijampolės, o Vilniaus knygynuose. Daugiausiai tokias knygas atgabendavo iš Amerikos. Mažiausiai nuostolių knygynas patirdavo pardavinėdamas maldaknyges, dainų knygeles gaunamas iš Tilžės Otto Mauderodės leidyklos Rytprūsiuose.

Šiame Penčylos knygyne Marijampolėje aš darbavausi bemaž penkerius metus. Pasitraukiau iš savo pareigų ne varomas su „vilko bilietu“, bet garbingai. Tuo metu Sūduvos krašte vykęs kultūrinis judėjimas, dabar (1938m.) prabėgus jau trim desėtkam metų, gyvai stojasi man akyse.

Tuo metu rusų žandarai su rotmistru priešakyje uoliai gaudė visus lietuvių inteligentus, moksleivius. Ištisai naktimis buvo daromos kratos. O po to laukdavo Kalvarijos kalėjimas.

Penčylos knygynan dažnai ateidavo žandarų vachmistras Teodorovas. Jokių prekybinių reikalų jis neturėjo. Jis atnešdavo man konfiskuotų lietuviškų, lenkiškų laikraščių ir žurnalų sąrašus. Jei jau ant to sąrašo padėdavau parašą, tai tokias knygas pardavinėti buvo draudžiama.

Pasaulinis karas, 1914 metais mane užklupo dirbantį savo knygyne Vilkaviškyje. Vilkaviškį okupavus vokiečiams, buvo sulikviduota lietuviškos knygos ir vadovėliai. Visa tai buvo nemažas visiems vilkaviškiečiams kultūrinės reikšmės lobis, – pasakojimą užbaigia Adomas Dundzila.

1912 m. Dundzila savo lėšomis išleido pirmą lietuvišką elementorių.

Prisiminimų autorius „prie Smetonos“ buvo gana aktyvus žmogus. Vadovavo didžiausiai knygų leidyklai Lietuvoje. Pirmasis subūrė Lietuvos verslininkus vienoje sąjungoje – tapo verslo atstovų centro valdybos pirmininku. Kurį laiką redagavo laikraščius „Verslas“ ir „Sėjos baras“.

1944 m. pasitraukė į vakarus. Po penkerių metų persikėlė į JAV. Sulaukęs 69 metų 1951-ais mirė Čikagoje.

1913 m., A. Dundzila su mokytojais iš Marijampolės

Sūduvos gidas logotipas

Tomas Sušinskas

Jums gali patikti

Jūsų el. paštas nebus skelbiamas.

Rekomenduojami video:

TAIP PAT SKAITYKITE