Toje vietoje, kur dabar yra Marijampolės dramos teatro rūmai, XX a. pradžioje stovėjo didžiulis gremėzdiškas medinis pastatas, kuriame gyveno ir Kvietiškio dvaro valdytojo Vladislovo Binkevičiaus šeima. 1916 metais, mūriniame name, stovėjusiame priešais, buvo pradėta gaivinti Marijampolės gimnazija. Nors gimnazistų buvo ir nedaug, bet ir jie čia netilpo – todėl kartais naudojosi ir kai kuriomis didžiulio medinio statinio patalpomis.
Tarpukariu šiam beveik be šeimininko likusiam griozdui prigijo „Blaivybės“ vardas (matyt, nuo čia besirinkusios katalikiškos pakraipos draugijos, kovojusios už blaivystės idėjų propagavimą). Apie 1930 metus viename pastato gale tįsojo didžiulė aprūkusi salė, kurioje vykdavo įvairūs susirinkimai. Miesto valdžia nusprendė, kad avarinės būklės pastate yra pavojinga rinktis žmonėms. 1936 m. šį pastatą nugriovė ir jo vietoje numatė statyti parapijos salę.
Apie tai vietinėje spaudoje buvo rašoma: „Ligi 1936 m. 15000 gyventojų mieste nebuvo nė vienos salės, kur galėtu tilpti bent 300 žmonių. Dėl to marijampoliečiai negalėjo nei įsteigti pastovesnio teatro, nei pasikviesti įžymesnių gastrolierių. Tuo metu didžiausios miesto salės talpino tiek žiūrovų: „Rambyno“ kino teatras – 250, marijonų vienuolyno salė (virš baldų fabriko) – 200, P. Armino pradžios mokykla – 200, „Sudavijos“ klubas – 150. Tiesa, žiūrovams skirtų statomos salės vietų skaičius įvairiuose leidiniuose nurodomas labai skirtingas.
Apie statomus rūmus geriausiai pasako to meto spauda: „Nuo šaligatvio jis bus 10 m atstumu, kad nekliudytų judėjimo. Visas fasadas turi 25 m pločio. Ilgis eina gilyn į sklypą ir turi 43 m. Pati didžioji salė bus apie 9 m aukščio su 14 x 21 m grindų plotu. Visą kitą erdvę užima vestibiulis (rūbinė, kasa, prieangis, laiptai), iš šonų dvi foje ir didžiulė scena. Salėje bus 840 sėdimų vietų (iš jų 200 galerijoje). Grindys eis nuolaidžiai – palinkimas apie 2 metru. Todėl susidarys dvi geros patalpos po sale. Požemiuose bus įrengta skaitykla – salė mažesniems susirinkimams (apie 250 sėdimų vietų) … “.
Kadangi nemažai statybinių medžiagų keliavo per Klaipėdos uostą, tai darbai labai užsitęsė (prisidėjo ir Klaipėdos krašto netektis). Žemės kasimo darbus pradėjo 1937 metų pavasarį, o iki žiemos sumūrijo pamatus. 1938 m. visiškai įrengė tik mažąją salę, 1939 m. uždengė stogą, o 1940 m. pradėjo vedžioti vamzdyną, skirtą patalpoms šildyti. Visi statybos darbai buvo baigti tik 1942 m., t.y. atidarant rūmus, o dabartinę išvaizdą rūmai įgavo pokario metais (pvz. pastatyti fasadiniai laiptai). Architekto Romano Steikūno dviejų aukštų kompaktiškas, pusiau modernistinio stiliaus mūro statinys, turintis išraiškingas šonines lodžijas, puikiai prigijo senų pastatų aplinkoje.
Benjaminas Mašalaitis
