Medžiotojas sureagavo į kilusį skandalą: daugiau tylėti nebegaliu

„Nuo visų medžiotojų, kurie gerbiami savo šeimose, noriu pasakyti, kad tai, kas dabar yra įvykę – nemandagu, neteisinga ir taisytina“, – į kilusią audrą dėl naujų Medžioklės taisyklių reaguoja medžiotojas Darius Gudačiauskas. Bandymą medžioklėje įteisinti lankus, išplėsti prožektorių naudojimą ir medžioklę su šunimis triukšmingai pasitiko gamtos ir gyvūnų apsaugos organizacijų kritika, kuriai medžiotojai turi atsaką. Apie tai, kaip šios priemonės pakeistų medžioklę ir kodėl jos sukėlė pasipiktinimo bangą – pokalbis su medžiotoju. Delfi jau išklausė gamtininkų poziciją, tad atėjo metas išklausyti ir medžiotojų argumentus.

Kas nutiko medžiotojo įvaizdžiui: eterį užima blogi pavyzdžiai

Šiandien Lietuvoje medžiotojų bendruomenę apima apie 30 tūkst. medžiotojų. D. Gudačiauskas skaičiuoja, kad prie šio skaičiaus pridėjus ir medžiotojų šeimas, gaunamas dešimt kartų platesnis žmonių ratas, kurie medžioklės gyvenimą stebi iš arti ir yra geros nuomonės apie medžiotojus. Vis dėlto, jis pastebi, kad šiandien visuomenės akyse medžiotojo reputacija yra kritusi. „Skaitant straipsnius, komentarus, įvairius pasisakymus, ypatingai iš naujos kartos gamtos mylėtojų, susidaro įspūdis, kad esame patys blogiausi žmonės, kokie galėjo užgimti šiame pasaulyje. Tai yra skaudu. Matydami tokias reakcijas, galvojame, kad kažkas yra ne taip“, – teigia jis.

Medžiotojas pastebi problemą, kad šiandien nėra žmogaus, kuris mokėtų viešai atstovauti medžiotojo interesams – vieni nemoka bendrauti su žiniasklaida, kiti bijo kalbėti matydami, kaip paprasta tapti nepopuliariu kalbant apie medžioklę. Anot jo, esami medžiotojų intereso atstovai, matomi eteryje, šiandien tai daro nemokšiškai, o tai ir nulemia viešoje erdvėje prastėjantį medžiotojų įvaizdį. Todėl jis sakė nenorintis tylėti: sutiko išdėstyti medžiotojų poziciją.

„Šiandien tiems, kas save vadina gamtos mylėtojais, medžiotojai yra niekšai, girtuokliai, storuliai, bebrai, žudikai, sovietiniai palikuonys. Tai tie 30 tūkst. sovietinių palikuonių, bebrų, sėdi prie miškų, saugo juos nuo brakonierių, vykdo atranką, kad būtų pakankamai gyvūnų mamų – kaip jūs įsivaizduojate, kokia aplinkos apsaugos inspektorių gvardija gali tai padaryti? Kiekvieną savaitę, pasidarę grafikus, kas tai gali padaryti? Atkūrus nepriklausomybę, sugriuvus medžioklės ūkiams, gyvūnija buvo išnaikinta, visa šiandieninė gyvūnijos gausa per daug dešimtmečių darbo yra sukurta žmonių, kurie šiandien yra paniekinti, kurių vaikai bijo mokykloj pasisakyti, kad jų tėvas yra medžiotojas. Daugiau tylėti nebegaliu, noriu pasakyti, kaip yra iš tiesų“, – sako D. Gudačiauskas.

 

Darius Gudačiauskas   © DELFI Tomas Vinickas
Darius Gudačiauskas © DELFI Tomas Vinickas

Medžioklę D. Gudačiauskas vadina kontroversišku užsiėmimu, nes jis baigiasi gyvūno žūtimi. Vis dėlto, mūsų kultūroje ne kiekvienu atveju gyvūnų žudymas dėl maisto yra smerkiamas – pavyzdžiui, auginti kiaules dėl maisto dažnam atrodo normalu. „Mūsų kultūroje yra skirtingi mėsos išgavimo būdai. Vienas – fermose užauginta mėsa, kitas – medžiotojams patikėta gyvoji gamta, užaugusi laisvai. Skirtumas tarp jų yra toks, kad gamtoje užaugę gyvūnai patys nugaišta, jei gimsta nesveiki, o fermoje kiaulė, kuri akivaizdžiai nesveika, dar būdama maža yra užmušama arba gydoma. Dabar tie žmonės, kurie galvoja, kad fermoje yra moralu užauginti gyvūną, o miške nemoralu, yra arba neįsigilinę, arba keistuoliai, arba turi kitų interesų. Kokia yra problema, kad aš, žmogus, kuris užaugo šitoje kultūroje, negaliu miške augusio gyvūno nudobti, savo rankom išsidarinėti ir pavaišinti savo šeimą, artimuosius? Tai nesudaro pagrindinio mano raciono, bet kokia čia yra etinė, moralinė problema? Aš to žvėrelio nepavogiau. Aš jo nekankinau. Kas ten žino, kas labiau kankinasi, ar tas fermoje sugrūstas gyvulys, ar elnias, kuris vieną vakarą išėjo, ir aš jį sumedžiojau, stengdamasi kuo mažiau skausmo jam sukelti“, – svarsto D. Gudačiauskas.

Medžiotojai turi reaguoti į skirtingus interesus

Prieš vertindamas šių dienų įvykius, D. Gudačiauskas nori atkreipti dėmesį į svarbų kontekstą – medžiotojų, ūkininkų, valstybės bei gyvūnus ginančių organizacijų interesus, kurie yra skirtingi. Anot jo, medžiotojo interesas medžioti kyla iš prigimties, pomėgio leisti laiką gamtoje, iš jos pasisemti energijos, javus auginančio ūkininko interesas – kad nebūtų jokio kanopinio žvėries, nes dėl jo veiklos patiriami nuostoliai verslui.

„Nors niekas nekalba apie valstybės interesą, bet priminsiu, kad gyvosios gamtos savininkas yra valstybė. Gyvoji gamta – didžiulis turtas, kurį pavesta valdyti medžiotojų klubams. Jie moka mokesčius ir rūpinasi, kad to turto nemažėtų, bet susiduria su kitais interesais, pavyzdžiui, ūkininko ar miškininko. Kas nutinka, kai to turto padaugėja? Daroma pernelyg didelė žala visiems kitiems. Medžioklės infrastruktūra išvystyta dar nuo tarybinių laikų – surenkami mokesčiai, susikuria atskiros industrijos, siūlančios medžiotojams drabužius, šovinius, kažkas steigia šaudyklas medžiotojams treniruotis, kažkas veda kursus, gaudo brakonierius, baudas išrašinėja. Valstybė turi pasirūpinti, kad visa tai neišnyktų, modernizuoti medžioklę, kad ji atitiktų šios dienos moralinius aspektus, o taip pat išlaikytų savo kultūrinį identitetą“, – aiškina D. Gudačiauskas.

Medžioklė© DELFI / Orestas Gurevičius
Medžioklė© DELFI / Orestas Gurevičius

Kalbėdamas apie gyvūnų teises ginančių organizacijų interesus, pašnekovas prisipažįsta, kad jie jam ne visuomet suprantami. „Niekada nesupratau intereso, pavyzdžiui, organizacijos „Tušti narvai“, ir negalėdavau patikėti, kad žmonės tiek myli gyvūniją, kad yra pasiruošę uždaryti fabrikus, žmones į gatvę išvyti. Galvojau, gal tai religiniai interesai, bet, pasirodo, viskas daug paprasčiau. Man žmogus iš tos organizacijos paaiškino, kad pasaulyje yra tendencija auginti mėsą bioreaktoriuje – mėgintuvėlyje, ir pasirodo, kad yra turtingi žmonės, investuojantys į šios industrijos išsivystymą. Kol kas ji taip staigiai padaryti visko, kaip užauginama mėsa, negali, todėl jiems mirtinai reikia padaryti, kad tai būtų brangu ir amoralu. Kai supratau šį interesą, nurimau“, – sako medžiotojas. D. Gudačiauskas atkreipia dėmesį į tai, kad gamtos pusiausvyra dėl žmogaus veiklos jau seniai yra pažeista.

Padaugėjus plėšrūnų, sumažėja kitų kanopinių gyvūnų, o sumažėjus kanopinių žvėrių iki kritinės ribos, plėšrūnų vados taip pat tampa mažesnės. Anot jo, todėl laukinės gyvūnijos populiacijos kontrolė ir yra patikėta medžiotojams, kurie tokioms rūšims, kaip taurieji elniai, padėjo Lietuvos miškuose išplisti. Atsižvelgiant į šią kontrolę, medžiotojas teigia nesuprantantis ir organizacijos „Baltijos vilkas“ intereso. „Dabar, įsivaizduokite, atsiranda žmogus, kuris sako, kad šioje ekosistemoje mums trūksta vilko, nes jis turi teisę gyvuoti.

Medžiotojai, kuriems patikėta valdyti šį turtą, atsako – taip, vilkas turi teisę gyvuoti, bet su sąlyga, kad bus prižiūrima pusiausvyra. Medžiotojas reguliavimą paprastai atlieka per motinų išėmimą iš bandos arba palikimą, nes pats svarbiausias dalykas gamtoje yra mama – visi medžiotojai tai žino. Vilkas nesaugo mamų, vilkui nėra jokio skirtumo – jis nori ėsti, ir jis ėda. Jis pagauna tą, ką šiandien gali pagauti, ir nesirenka, ar gyvūnas serga, neserga – jam neįdomu, kad vilkas suėda ligotus gyvūnus yra pasakos žmonių, kurie nesupranta gamtos. Dabar, jeigu „Baltijos vilkas“ gali man, kaip žmogui, kuriam valstybė patikėjo laukinės gyvūnijos turtą, pasakyti, kiek mano ūkyje bus vilkų ir jie darys ką norės, tai mes pažeidžiam valstybės nustatytą tvarką. Jeigu būtume nuoseklūs, tai ši organizacija turėtų diskutuoti su medžiotojų organizacijom, netgi atskirais klubais, kiek vilkų galėtų gyventi tam tikro dydžio miško masyvuose. Dabar jie daro poveikį politikams apeidami faktinį gyvosios gamtos turto valdytoją, medžiotoją, ir stumia valstybę į situaciją, kai jos turtas pradės mažėti. Atvirai pasakysiu – šitų žmonių intereso aš nesuprantu“, – prisipažįsta D. Gudačiauskas.

Ministro ėjimą vadina žingsniu į vandenį nepastačius tilto

Vertindamas šiomis dienomis plačiai aptarinėjamus Medžioklės taisyklių pakeitimus, D. Gudačiauskas mano, kad ministras padarė klaidą žengdamas žingsnį, kurio prieš tai tinkamai neiškomunikavo, juolab atsižvelgiant į kontekstą, kad šiandien medžioklės tema yra jautri.

„Iš tikrųjų, man juokinga, kai valstybės vadovas, ministras, valdantis miškus, ežerus, gyvūniją, neturi teisės nuspręsti, kad medžioklėj bus naudojamas šuo. Čia pasiektas toks lygis, kad profesionalas, kurį mes išrenkam, negali iš savo profesinių žinių priimti sprendimų, jį gali užkirsti žurnalistai, organizacijos. Visi ant to žmogaus užšoko, nors visi supranta, kad čia yra juokas valstybei, kuri nuo COVID–19 neria į nedarbo liūną. Čia yra mūsų valstybės liūdesys“, – mano jis.

Medžioklės taisyklėse numatyti pokyčiai – lanko, naktinių prožektorių ir šunų naudojimas medžioklėje – sulaukė gamtos ir gyvūnų apsaugos organizacijų kritikos, metodai išvadinti barbariškais, netinkamais šiuolaikiniame pasaulyje. D. Gudačiausko vertinimu, kritikuojamos priemonės šiandien galiojančių medžioklės taisyklių atžvilgiu gali atrodyti moralesnės, jei būtų įsigilinta į jų veikimą.

Ginklai© DELFI / Andrius Ufartas
Ginklai© DELFI / Andrius Ufartas

„Plėšrūnų populiacijos niekaip nesuvaldysime, jei jos nereguliuosime. Arba mes reguliuojame ir turime visko – ir lūšių, ir elnių, ir vilkų, arba nereguliuojame ir neturime elnių, tačiau turime vilkų. Plėšrūną dažniausiai gali sutikti medžiojant naktį, tamsesniu paros metu. Jei valstybės politikoje numatyta reguliuoti plėšrūnų populiaciją, tai tam turi būti sudarytos sąlygos, antraip prasidės šūviai į nematomus objektus, o tai gali būti šuo, kitas gyvūnas, žmogus. Todėl daugelis šalių yra priėmę įstatymus, kuriais gyvūnų populiacijos mažinimo tikslais leidžiama naudoti arba prožektorių, arba naktinio matymo prietaisus“, – teigia medžiotojas. Tačiau D. Gudačiauskas nori atkreipti dėmesį į skirtumą tarp prožektoriaus ir naktinio matymo prietaisų.

Kaip aiškina medžiotojas, nušvietus, pavyzdžiui, šernų pulką prožektoriumi, gyvūnai atsimena, jog šią šviesą lydi šūvis, todėl ateityje, išsigandę prožektoriaus šviesos, puola bėgti. Medžiotojas turi sekundės dalį šauti, tačiau, kol kulka pasiekia gyvūną, šis jau būna pajudėjęs, ir, nors buvo taikomasi į gyvybiškai svarbius organus, kulka pataiko į pilvą. Toks gyvūnas gali nubėgti ir 10 kilometrų, o per tris paras nuo kilusios infekcijos nugaišti. Tokį elgesį D. Gudačiauskas vadina nehumanišku. „Jei norime kalbėti apie humaniškus metodus, su naktinio matymo prietaisu tu ramiai nusitaikai, aiškiai matai, koks tai gyvūnas, ir pašauni jį ten, kur reikia. Išvedžiojimai, kad tai paskatins brakonieriavimą, yra pezalai, nes, visų pirma, medžioklės taisyklės tam ir yra, kad gyvūnai būtų apsaugoti nuo brakonieriavimo. Kitas dalykas – medžiotojas, kuriam patikėtas laukinės gyvūnijos turtas, niekada nebus suinteresuotas gyvūnų išnaikinti“, – teigia jis.

Kritikos sulaukusiose priemonėse problemos nemato

Pastaruoju metu buvo kritikuojamas ir sprendimas medžioklėje naudoti šunis. Pasak D. Gudačiausko, medžiokliniai šunys buvo veisiami nuo seno, ilgą laiką jie buvo nepamainomi pagalbininkai situacijose, kuomet reikia ieškoti sužeisto pabėgusio gyvūno. Taip pat Lietuva gali didžiuotis turėdama vienintelę nacionalinę šunų veislę – Lietuvos skalikus. „Čia tik filmuose būna, kad pašautas gyvūnas iš karto krenta – elnias su peršauta širdimi gali nubėgti dar 100 metrų į krūmus. Tada iškyla moralinis klausimas: ar tu palieki mėsą supūti, ar ją surandi? Tokiais atvejais į pagalbą ateina šuo, kurio uoslė leidžia surasti grobį. Medžiotojui pati didžiausia negarbė sužeisti gyvūną ir jo nerasti. Jei medžioklė yra legali, turi būti legalu ir medžioti su šunimi, nes be šio pagalbininko kyla dar daugiau moralinių problemų dėl palikto gyvūno“, – pastebi jis.

Kalbėdamas apie lankų naudojimą medžioklėje, D. Gudačiauskas tai vadina specifiniu, didelio pasiruošimo reikalaujančio užsiėmimu, kuriame yra „daug tykojimo, mažai žudymo“. Iki 2004 m. Lietuvoje lankų naudojimas medžioklės tikslais buvo legalus, tačiau tuo užsiiminėjo tik pavieniai entuziastai. Be to, D. Gudačiauskui keista, kad būtent ši priemonė sulaukė tokio didelio atgarsio, nes ji, lyginant su veikiančia medžiokle su varovais, yra kur kas mažesnė problema gyvūnų sužeidimo atžvilgiu.

Medžioklė lanku

„Su lanku sumedžiojamų gyvūnų kiekis, bet kokiu atveju, sumažėja dešimtimis, šimtus kartų, nes tai yra daug sudėtingiau padaryti, ir todėl joks brakonierius neims lanko. Kas sako, kad brakonieriai ims į rankas lanką, yra glušių glušiai – tam, kad su lanku medžiotum, turi būti tinkamos fizinės formos, turi turėti anglies pluošto drabužius, turi be garso prieiti prie gyvūno 20–25 metrų atstumu ir treniruotis kiekvieną dieną nepadedant to lanko. Koks brakonierius užsiims visa šita nesąmone? Koks brakonierius pirks anglies pluošto drabužius, kad jo neužuostų iš 20 metrų atstumo elnias? Valstybėje klesti neįsigilinimas, neprofesionalumas, tada atsiranda erdvė oportunistams vienaip ar kitaip parodyt savo veidą, ir neišmanantys žmonės, turėdami savo interesą, konstruoja žinutę“, – aiškina D. Gudačiauskas.

„Medžioklė jau seniai nėra vien medžioklė, tai ūkio šaka su savo etine, kultūrine ir ekonomine ekosistema, kurios pagrindo, gyvosios gamtos, savininkas yra valstybė. Reikia ne griauti šio ūkio vertę, o auginti, skatinti su tuo susijusių prekių gamybą, prekybą, vystyti paslaugas. Reikėtų atsižvelgti ir į kitų organizacijų, kaip „Baltijos vilkas“, idėjas, sudaryti jiems galimybę gauti dalį valstybės valdomų gamtos išteklių ir leisti ūkininkauti. Jei toks ūkininkavimas pasirodytų pranašesnis nei dabartinis, tuomet galėtume kalbėti apie pokyčius medžioklės ūkyje.“

       Brigita Ragickaitė

Jums gali patikti

Atsakyti

Jūsų el. paštas nebus skelbiamas.

TAIP PAT SKAITYKITE