Valstybinių miškų urėdijos miškininkai pradėjo vienus svarbiausių darbų – želdinių apsaugą nuo laukinių gyvūnų pažeidimų. Medeliai siekiant apsaugoti nuo elninių žvėrių pažeidimų yra tepami repelentais, saugomi individualiomis apsaugos priemonėmis ar tveriami tvoromis. Tai kasmet padeda apsaugoti daugiau nei 20 tūkst. ha miško želdinių plotą , o aptveriant saugome – dar net 7 tūkst. ha.
„Kiekvieną pavasarį miškuose pasodiname apie 30 mln. medelių, kurie, kol sutvirtėja ir užauga tvirtu bei sveiku medynu, yra itin pažeidžiami žiemos laikotarpiu, kuomet elniniai žvėrys nukandžioja jų viršūninius bei šoninius ūglius, laupo kamienų žievę. Pažeisti medeliai, priklausomai nuo pažeidimo laipsnio, tampa neatsparūs grybinėms ligoms, skursta ar apskritai žūva. Todėl vienas svarbiausių miškininkų darbų – juos nuo tokių pažeidimų apsaugoti“, – sakė Valstybinių miškų urėdijos vadovas Valdas Kaubrė.
Ruduo, kuomet pasibaigusi medelių vegetacija, o temperatūra dar aukščiau nulio laipsnių ir augalas sausas – palankiausias metas miškuose esančių medelių ūglius aptepti repelentais – medžiaga, kuria apteptos pažeidžiamos jaunų medelių dalys (ūgliai, liemenys) atbaido žvėris savo kvapu bei skoniu: repelento sudėtyje esančios medžiagos padaro medelių žievę ir ūglius žvėrims graužti netinkamus.
Repelento parinkimas ir naudojimas priklauso nuo elninių žvėrių kiekio teritorijoje. Jei tokių gyvūnų teritorijoje nėra daug, galima repelentu aptepti tik viršūninį medelio ūglį. Jei miške gyvūnų skaičius didesnis, būtina apsaugoti ir šoninių šakų ūglius. Repelentai dažniausiai naudojami jaunuose, spygliuočių bei kietųjų lapuočių želdiniuose ir tepami kasmet, kol medelis pasiekia 2 metrų aukštį.
Dar vienas būdas, nors ir rečiau naudojamas, kuriuo miškininkai saugo medelius – į ūglius įspraudžiama avies vilna, dėl kurios kvapo žvėrys vengia skabyti medelių ūglius.
Pasodintus medelius miškininkai taip pat apsaugo individualiomis medelių apsaugomis, jomis apgaubdami medelių kamienus ir lajas. Paūgėjusiam augalui tokia apsauga nebereikalinga, tad ją galima naudoti pakartotinai kitiems medeliams apsaugoti. Šiuo būdu miškininkai medelius apsaugo ne tik nuo elninių žvėrių, bet ir zuikių bei kitų graužikų.
Tam, kad medyną užauginti sveiką ir tvirtą, neužtenka rūpintis tik pasodintais medeliais, kanopiniai žvėrys žalos pridaro ir vyresnio amžiaus medynuose visai nulaupydami paūgėjusių medelių žievę ar juos išlaužydami savo svoriu.
Želdiniai saugomi tveriant juos vielos tinklo tvora, kuri yra gana brangi, tačiau efektyvi apsaugos priemonė: želdiniai ir žėliniai, kurių rūšinėje sudėtyje yra 50 procentų ir daugiau ąžuolo ir (ar) buko, aptveriami specialia, apsaugai nuo žvėrių tinkama tvora, aptveriant spygliuočių ir kietųjų lapuočių želdinius ir (ar) žėlinius nuo žvėrių pažeidimų, tvora turi būti ne žemesnė kaip 2 m. Jeigu naudojami mediniai kuolai, jie turi būti pagaminti iš spygliuočių ar kietųjų lapuočių medienos. Tvoroje įrengiami sandariai uždaromi vartai arba laipteliai ją perlipti. Miško valdytojas arba savininkas privalo tvorą prižiūrėti ir remontuoti, kad į aptvertą teritoriją nepatektų žvėrys. Tvora miške laikoma, kol medžius būtina saugoti nuo žvėrių pažeidimų.
Visi želdinių ir žėlinių apsaugos būdai yra parenkami ir derinami tarpusavyje atsižvelgiant į žvėrių populiaciją konkrečiame regione ir kitus gamtinius veiksnius.
„Tik tuomet, kai medžių žievė sužiauberėja, o tam turi praeiti ne vienas dešimtmetis, mūsų, kaip miškininkų darbas saugant augantį medyną nuo žvėrių pažeidimų – baigiasi. Taigi miško apsauga – nuolatinis ir sudėtingas, daug pastangų reikalaujantis atsakingas darbas“, – sakė V. Kaubrė.
VĮ Valstybinių miškų urėdija inf.
