Marijampolės senųjų kapinių, esančių prie P. Armino gatvės, centrinio tako gale stovi neįprastas, šiek tiek vadinamąjį lurdą primenantis paminklas. Marijampoliečiams ir svečiams neretai kyla klausimas – kas tas žmogus, palaidotas bene garbingiausioje nekropolio vietoje? O jis buvo ir neeilinis, ir eilinis …
Šis Suvalkijos ūkininkų sūnus gimė 1849 metais liepos 3 d. (kitais duomenimis – keliolika dienų vėliau) Dielinės kaime, netoli Šunskų. Tėvui mirus, ūkį užvaldė vyriausiasis Draugelių sūnus, prie kurio Petras gyveno tol, kol sulaukė 17 metų. Iš pradžių mokėsi slaptoje vietinio daraktoriaus mokykloje, vėliau Gižų klebono išlaikomoje mokykloje, bet, mirus tėvui, jos nebaigė. Pagyvenęs pas seserį, nusprendė laikyti egzaminus į Veiverių mokyklos penktąjį skyrių; jam tai pavyko padaryti. Tačiau tuomet užėjo „badmečio“ metai – 1867-aisiais prasidėjo badas, kurį lydėjo ligos ir kitos nelaimės. Seserys jau nepajėgė šelpti jaunėlio Petro, todėl šis išstojo iš mokytojų seminarijos pirmojo kurso. Atkaklus dvidešimtmetis 1869 metais vėl grįžo į Veiverius ir po trejų metų gavo pažymėjimą, leidusį dirbti pradžio mokyklų mokytoju.
Pirmąjį darbą, kaip ir daugelis lietuvių, gavo toliau nuo gimtinės – Lenkijoje, Mozūrijos miestelyje Blendoje. Ten išbuvęs dvejus metus buvo perkeltas į Žiūrius – Gudelius (beveik prie gimtųjų namų). Nors ir gyveno vargingai, tačiau pasiėmė pas save motiną ir jaunesniąją seserį. Vedė našlaitę Rozaliją Giliūtę, su kuria susilaukė 12 vaikų, bet išgyveno tik 7. Mėgino „prisidurti“ iš prekybos, tačiau jo krautuvėlė bankrutavo. Tuomet užsiėmė žemės supirkimu; pirmąjį žemės sklypą nusipirko už kažkurio mokinio tėvų skolintus pinigus. Taip, įvairiai versdamasis, Žiūriuose su šeima gyveno 12 metų.
Petrui didelę įtaką darė ir netoli gimęs švietėjas, rašytojas Vincas Pietaris, kurio paragintas pradėjo platinti „Aušrą“, „Varpą“, „Ūkininką“ ir kitus lietuviškus laikraščius bei knygas. Neviešai vaikus mokino ir lietuviškai, ragino kaimynus prenumeruoti lietuviškus spausdinius, o nepasiturintiems juos dalino veltui.
Apie 1886 metus iš Žiūrių buvo perkeltas į Sudargą, o iš ten į Bardauskus, kur išdirbo ilgiausiai – apie 15 metų. Čia jis praturtėjo: pardavė anuomet supirktus žemės sklypus, už kuriuos gavo nemažą sumą – pustrečio tūkstančio rublių. Todėl nusprendė išmokyti kiek galima daugiau savo vaikų. Pirmiausiai vyriausiasis sūnus Vladislovas, tėvo pamokytas, išlaikė egzaminus į antrąją Marijampolės gimnazijos klasę.
Iš Bardauskų mokytoją perkėlė į Šunskus, kuriuose dirbo apie trejus metus. Kiti paskyrimai – Čysta Būda (dabar Lygumai), Kaimelis, Vilkaviškis. Mokytojo tarnybą 1908 metais baigė Vilkaviškyje. Gimnazistas, būsimas poetas Salys Šemerys tuos laikus prisiminė: „Mokytis pradėjau 1905 metais Vilkaviškio miesto pradžios mokykloje. Mokytojas buvo Draugelis, kuris buvo didelis ekonomistas. (…) Jis buvo labai gulenbas (człowiek gołębiego serca – auksinės širdies žmogus) ir teisingas“.
Tuomet atsikraustė į Marijampolės pakraštį Degučius ir ant aukšto Šešupės kranto, nuo kurio matėsi plati graži apylinkių panorama, puoselėjo paskutinę sodybą. Atitarnavęs dar nesiliovė darbuotis pedagogikos srityje: 1908 – 1911 metais turėjo pamokų Marijampolėje, „Žiburio“ gimnazijoje, daugiausia veikusioje Kvietiškio dvare.
1910 m. vasarą Draugelių sodyboje įvyko pirmasis lietuvių katalikų moksleivių susirinkimas. Šio susibūrimo vadovas buvo Seinų kunigų seminarijos klierikas Mykolas Krupavičius, jo didysis pagalbininkas Eliziejus Draugelis, Maskvos universiteto Medicinos fakulteto studentas, gimnazistas Vytautas Endziulaitis, būsimi signatarai Pranas Dovydaitis, Kazys Bizauskas ir kt. Magdalena Draugelytė vėliau rašė: „Prisimenu, kad susirinkusių buvo nemaža, ir visi negalėjo sutilpti darbo kambaryje, reikėjo laikyti duris atdaras į prieškambarį, kad visi galėtų sekti pasitarimų eigą. Buvo svarstyta reikalas suburti lietuvius katalikus moksleivius ir studentus į vieną organizaciją. Tuo tikslu aptarta veikimo gairės ir pavesta išrinktiems asmenims vadovauti tam darbui“. Kunigas Mykolas Krupavičius šį renginį prisiminė: „Kuriuo reikalu buvau kviečiamas, sužinojau tik pasiekęs Draugelių kelių nedidelių kambariukų medinį „dangoraižį”. Atėjęs jau radau geroką būrelį vyriško ir moteriško studijuojančio jaunimo. Ne visus atvykusius pažinojau, bet su jų didžiuma teko vienur – kitur susitikti. Pažinau Marijampolės katalikų gimnazistų kelis, jų tarpe Vytautą Endziulaitį. Dar esant mokytoju atostogų metu tekdavo dalyvauti ar tik katalikų studijozų, ar mišriuose slaptuose susirinkimuose, kur buvo tie ar kiti klausimai sprendžiami. Suvažiavo 20 – 30 žmonių. (…) Eliziejus Draugelis, kaip namų šeimininkas, susirinkimą atidarė trumpu žodžiu ir pakvietė pirmininkauti Dovydaitį. Darbų tvarkos nieks nebuvo paskelbęs“.
Sunkiai dirbdamas Petras Draugelis susirgo širdies liga ir arterijų skleroze. Mirė 1914 metų pirmąją dieną. Monumentalus paminklas buvo pastatytas jau po Pirmojo pasaulinio karo. Tai padėka vaikų, kurių į gyvenimą ėjo nemažai: 1914 metais savarankiškai išsilaikė tik vyriausiasis sūnus, kunigas Vladislovas ir vyriausioji dukra Apolonija, dirbusi mokytoja minėtoje „Žiburio“ gimnazijoje. Tuo metu Eliziejus studijavo Maskvos universitete, Bronislovas mokėsi matininku, Magdalena lankė aukštuosius pedagogikos kursus Peterburge, Ona mokėsi Marijampolės mergaičių progimnazijoje, Petronėlė – „Žiburio“ progimnazijoje. Iš vaikų tarpukariu labiausiai išgarsėjo Eliziejus ir Magdalena. Eliziejus tapo pirmuoju Marijampolės burmistru, o vėliau buvo Seimo nariu ir ministru. Magdalena, ištekėjusi už dailininko Adomo Galdiko, organizavo feministinį judėjimą Lietuvoje, dirbo Seime, vadovavo mokykloms, leido žurnalus.
Mokytojas Petras Draugelis ir namų darbuose buvo tikru draugeliu: anksti keldavosi, drauge su samdiniais gamintais pašarais šerdavo karvę ir arklį (sakė, kad daugiau gyvulių laikyti mokytojui nedera). Po derliaus nuėmimo pats valydavo grūdus. Meldėsi kiekvieną rytmetį. Ir taupė išmintingai, vis kartodamas: „Nepirk, ko reik, o pirk tai, be ko negali apsieit“.
Benjaminas Mašalaitis
Nuotraukoje: Petro Draugelio kapas Marijampolės kapinėse.
