Vilkaviškyje Napoleonas paskelbė karą Rusijai. Pergalės atveju miestą žadėjo paversti mažuoju Paryžiumi. Prieškario lietuviškoje spaudoje taip pat buvo minimas Paryžius. Epitetai buvo skirti Zanavykų žemėse įsikūrusiam mažam kaimeliui.
Šakių savivaldybės teritorija prie Sudargo – Dievaičių kaimas. Vargingai gyvenantys gabūs vietiniai meistrai nuolat drožinėjo medinių „dievuliukų“ figūras.
Paryžiaus vardą gavo neatsitiktinai. Lietuvos istorijoje Napoleono pėda paliko gilų pėdsaką. Bonaparto kariuomenė nusprendusi pulti Rusiją apsistojo Sudarge. Apsvaigę nuo savo laimėjimų prancūzai lietuviškuose miesteliuose plėšė žmonių trobas, kėlė įvairias puotas ir orgijas.
Vienas prancūzų generolas sugalvojo nakvoti Dievaičių kaimelyje. Pamatė nepaprasto grožio merginą. Meilės vedamas kaimelyje įkūrė visą savo štabą. Gyvenimas Dievaičiuose turint mylimą lietuvaitę jam labai patikęs. Todėl vieną kartą garsiai sušuko: „Tai yra tikrasis Paryžius!” Naujasis kaimelio pavadinimas sklido iš lūpų į lūpas. Daugybę metų kaimelis buvo žinomas, kaip Paryžius.
Zanavykų mažasis Paryžius neturėjo Monmarto, ar Eliziejaus laukų. Tuo metu kaimelis prilygo geriausiu atveju vargingai gyvenančiam lotynų kvartalui Pietų Amerikoje. Dievaičių paryžiečiai buvo smulkūs ūkininkai-kampininkai. Versdavosi kuo pakliūdavo: grybaudavo, uogaudavo. Tačiau geografinė kaimelio padėtis teikdavo ir kitokią naudą. Dievaitiškiai nesibodėdavo kontrabandos. Iki Trečiojo Reicho žemių buvo vos keturi kilometrai. Pagrindinė prekė buvo vokiškas “brentas”. Litras kainuodavo 70 pfenigių. Sudargo apylinkėse buvo pardavinėjamas už 5-6 litus.
Mažąsis Paryžius-Dievaičiai patiko kaizerio kariuomenės vyrams. Pirmo pasaulinio karo metu jie simpatizavo gražiosioms merginų akytėms. Pirmaisiais Lietuvos nepriklausomybės metais keletas buvusių žandarų perėjo sieną ir įsikūrė kaimelyje. Tačiau vietiniai ūkininkai su lazdomis ir šakėmis išvijo į gimtąjį “Vaterlandą”.
Prieškaryje trys kaimai buvo įsikūrę vienas šalia kito. Svečiai atvykę į Zanavykų apylinkes mąstydavo, kad tai vienas bendras bažnytkaimis. Kiduliai-Šiaudinė-Kaimelis buvo trys skirtingos vietovės. Prašaliečiui buvo sunku suvokti, kur prasideda vienas ir baigiasi kitas. Palei Nemuną gyvenusieji šių kaimų žmonės didžiavosi savo istorija.
Kadaise Kidulių dvaras priklausė vokiečiui, junkeriui baronui von Keudel. Manoma, kad miestelio pavadinimas kilo nuo pirmojo savininko pavardės. Vėliau atiteko suvokietėjusiam baltui von Offenbergui. Tai buvo šykštus dvarininkas. Rūmai buvo pavyzdingi ir duodantys pelną. Bet buvo išnaudojamos ištisos kumečių šeimos, batsiuviai nesulaukdavo žadėto atlygio. Lietuvos valstybei privatizavus dvarus, Offenbergas palūžo ir išvyko pas savo uošvius į Angliją. Prieškaryje dvarą administravo Petras Mulevičius. Dirbdamas rodė pavyzdį apylinkių ūkininkams, mokė agronomijos paslapčių.
Šiaudinės kaimas pasikeitė žengiant valstybei pirmuosius žingsnius: pradėtos statyti naujos trobos. Stogus dengdavo gontais – lentelėmis. Ironizuota, kad kaimelį galima vadinti ne Šiaudine, o gontine. Žydas Bendalinas Izraelitas ir lietuvis J. Sidzikauskas buvo du stambiausi apylinkės prekybininkai.
Tik Kaimelio dvaras buvo apsnūdęs ir melancholiškas. Ūkiniai pastatai griuvo, sodas buvo apleistas ir nešienaujamas. Dvaras priklausė garsiam advokatui ir notarui Spurgai. Kaimelis turėjo keletą parduotuvių. Vietiniai atlaidai priviliodavo daugybę žmonių. Švenčių metu stebėdavo fakyrininkų, karabelininkų pasirodymus. Klubai priklausantys išskirtinai “biednuomenei” niekada nestovėdavo tušti. Ypač atgydavo turgaus dienomis, per jomarkus, gegužines.
Autorius Tomas Sušinskas
