Patilčiai – vieta, kur po žeme glūdi dvaro tunelis, o vaikus ir laimę atneša varnos

Patilčiai – kaimas Vilkaviškio rajone, penki kilometrai į rytus nuo Bartninkų. Tai savotiškas pasaulio kraštas, į kurį nėra nė vieno asfaltuoto kelio. Žvyrkeliai aptvarkomi tik prieš rinkimus, kai čia sumano atlėkti koks politikas. O kaip ten gyvena žmonės? Vietiniai tuoj pasakytų – smagiai, su varnomis.

Pagaliau baigiasi žvyrkelis. Prie dvaro likučių – didžiulis parkas. Pasitinka Patilčių kaimo bendruomenės pirmininkė Edita Šilaikienė ir dvi bendruomenės narės – Agnė Brazaitienė ir Zita Sakalauskienė. Varnos – bendruomenės dalis Prisako saugotis varnų. Iš pradžių jomis tarsi skundžiasi, tačiau netrukus suvoki, kad didžiulė šių juodų karksinčių paukščių kolonija jau yra tapusi kaimo dalimi.

Varnos – bendruomenės dalis

Prisako saugotis varnų. Iš pradžių jomis tarsi skundžiasi, tačiau netrukus suvoki, kad didžiulė šių juodų karksinčių paukščių kolonija jau yra tapusi kaimo dalimi.
Pasakoja, jog bandė atsikratyti parką užkariavusių paukščių. Bandė vaikyti specialiomis patrankomis, kurios skleidžia didžiulį garsą. Varnos priprato, o žmonės ir toliau krūpčioja.
Taip pat ėmėsi anksti pavasarį ardyti jų lizdus. Varnos per naktį susikraudavo naujus. Galiausiai dėl tokios kovos prabilo aplinkiniai kaimai – pas mus jūsų varnos skrenda, pasiimkit! Jei gerai apsidairysi, pamatysi, jog varnos moka ir susiprastinti – palikti vietos žmonėms. Ten, kur teritorija atkovota iš visagalės gamtos, lizdų beveik nėra. Varnos mieliau renkasi senus tankius medžius giliau parke.

Vaikų smėlio dėžė, staliukas – specialiai pritaikyti. Uždaromi, užverčiamais paviršiai – kad tik varnos nenudergtų. Viskas švaru. O štai suoliukas, kurį bendruomenė sumanė pastatyti tankumyne, net spalvą pakeitęs.

Akivaizdu, kad varnos šiame kaime turi svarbų vaidmenį. Su jomis tenka susigyventi. Žmonės kalba, kad jos, o ne gandrai vaikus čia atneša. Paukščiai kažkaip be žodžių sugeba pasakyti, kad čia, nors ir pasaulio pakraštys, gali būti ir Visatos centras. Tik niekas apie jį nežino. Per keletą minučių pajunti, kur tavo vieta, o kur varnų. Garsus karksėjimas panardina į savotišką budrų transą. Gal dėl to pasitikusios šio kaimo gyventojos iš veidų atrodo tokios laimingos?

5 hektarai fantazijos

Patilčių kaimo bendruomenė savo veiklą pradėjo dar 2010 metais. Kaime buvo pamirštas ir apleistas beveik 5 hektarų parkas. Žinoma, pakraščius aptvarkydavo, tačiau giliau ir nosies nekišdavo. Sakydavo, kad tame parke velniai vaikus veda. O dar ir varnų pulkai. Šiurpu? Parkas buvo apgailėtinos būklės: užžėlęs krūmynais ir brūzgynais niekam neįdomus nors yra kultūros paveldo sąraše. „Taigi, kibome bendromis jėgomis visas kaimelis į darbus. Atvėrėme senai pamirštas alėjas kurios kažkada vedė į dvarą, iškirtome visus brūzgynus“, – pasakoja bendruomenės narės.
Netrukus parkas tapo neatpažįstamas, mielas akiai ir širdžiai. Bet aktyviai bendruomenei to nepakako. Pradėjo rašyti projektus, kad pagerintų parko vaizdą ir jis taptų patrauklus įvairaus amžiaus lankytojams. Projekto lėšomis išvalytas tvenkinys, sukurtas pažintinis takas, įrengta vaikų žaidimo erdvė. Tačiau viską reikia prižiūrėti, o kaimas – mažytis. „Seniūnija turi vieną šakapjaustę, kuria dalijamės su dar keliomis gyvenvietėmis. Nepatikėsite, bet mūsų parkas daugelyje vietų dar yra šienaujamas dalgiais“, – pasakoja bendruomenės pirmininkė Edita.

Netikite? Tuoj pat atsineša iš kiemo dalgį ir pademonstruoja pjovimo įgūdžius. Kalba su šiomis kaimo moterimis per valandą lyg uraganas pralėkė per dešimtis temų. Nuo patriarcho Basanavičiaus charakterio iki dvaro tunelio, kurį dar prisimena gana jauni žmonės. Iš tiesų tunelis egzistuoja. Jis tiesiog visų saugumui iš abiejų galų buvo užverstas. Atkasti jį ir padaryti iš to ką nors vertinga – visų bendruomenės narių svajonė. Daugelis pamena ir dvarą, iš kurio dabar yra likę tik skuteliai. Visi jį buvo pamiršę. Užkampis, griuvo, nyko. Dabar ne tik varnos, bet ir žmonės supranta, koks čia rojus gyventi. Pavasaris. Varnos karksėdamos draugiškai traukiasi į parko tankmę. Žmonės tuoj ims dalgius.
Moterys pripažįsta, kad visada yra gerai, kai turi savo daiktų. Nieko nereikia prašyti, skolintis. Tai medis išvirto, tai žolė peraugo – žmonių šiems darbams visada yra, tačiau trūksta technikos, kuri palengvintų bei pagreitintų darbus.

Iš tinklalapio 15 min.lt  

 

 

 

Jums gali patikti

Komentavimas negalimas