„Matau, ką reikia šitam kraštui dar padaryti. Žinau, ką darau, turiu jėgų, užsidegimo ir energijos“ – per rinkimus tuomet dar būsimasis Meras tarė šiuos žodžius. Viešai tvirtino, kad Jo gimtuosiuose Igliškėliuose kiekvienas centimetras, metras kažką vertingo primena – „Čia yra gera aura…“ Kandidatuodamas užtikrino, kad turi daug idealizmo, daug energijos, daug noro. „Noriu atiduoti save šiam kraštui“. Gerai pasakyta! Taigi belieka tikėtis, kad ir čia, mūsų mieste, bus kuriama gera aura ir branginami istorijos ženklų metrai. O ką reiškia gera aura mieste? Tai ne tik švarios gatvės ir įdomūs parkai. Tai ir pagarba istorijai, kultūros lygis, kuris neįmanomas be įvairių muziejų, be miesto teatro, be kitų kultūros židinių…
Gaila, konkretūs darbai rodo ką kita: Turėti „daug idealizmo“ – pasirodo, reiškia pirmiausia uždaryti (biurokratų žargonu – „optimizuoti“) senus Marijampolės kultūros centrus: prezidento Kazio Griniaus memorialinį muziejų, o vėliau Marijampolės dramos teatrą. Merui pasiūlius, Savivaldybės tarybos balsų dauguma, nusprendžiama pirmiausia panaikinti prezidento Kazio Griniaus memorialinį muziejų. Pasirodo, daugelį metų veikiantis muziejus mums nebesvarbus… Ši žinia pribloškė miesto visuomenę. Be jokių viešų pasvarstymų ir diskusijų.
Ar daug miestų gali didžiuotis davę valstybei prezidentą? Kas negerai su Lietuvos prezidento memorialu jo gyventame namelyje? Miesto kultūrinę „aurą“ gadina? Edukacinio darbo nedirba? Galime tik spėlioti: gal nepriklausomi audito ekspertai atliko darbą… Kurgi šios finansinės analizės išvados? Ar mes neverti žinoti „ponų“ reikalų??
Neįmanoma patikėti, jog valdžiai užkliuvo faktas, kad restauruotame, muziejui idealiai tinkančiame istoriniame pastate gyveno iškilus Lietuvos socialdemokratų kūrėjas. O gal ši Merijos atstovaujama partija turi mandatą spręsti apie jų patriarcho įamžinimą? Ne, neturi ji tokio istorinio mandato, lygiai kaip ir teisės griauti, kas yra sukurta puoselėjant mūsų miesto ir krašto istoriją. Klausimas tikrai ne ekonominis – tai ir miesto reprezentacijos, prestižo klausimas. O mažinti išlaidas atminties kultūros ir istorinio švietimo sąskaita – tai klystkelis, kurio fatališki nuostoliai šiandien visiškai akivaizdūs visoms mūsų Respublikos partijoms. Tik Marijampolėje valdantieji mąsto kitaip.
Teigiama, kad Lietuvos Prezidento K. Griniaus memorialinį muziejų prijungsią prie Kraštotyros muziejaus, bus įkurta nauja biudžetinė įstaiga – Marijampolės krašto ir Prezidento Kazio Griniaus muziejus. Ar iš tiesų „naujos biudžetinės įstaigos įkūrimas“ jau reiškia taupymą???
Sveikas protas sako, o gyvenimas visada patvirtina, kad toks „taupymas“ tolygus naikinimui. Nutrūkus veiklos tęstinumui, biurokratų trankiais žodžiais tariant, „atliekamų funkcijų kokybė, istorijos ir etninės kultūros bei kultūros paveldo paslaugų pasiūlos ir patrauklumas, prieinamumas savivaldybės gyventojams“ neišvengiamai smuks žemyn. Muziejus bus nustekentas. Nustekenus kultūrinės atminties centrą, jį bus nesunku paversti nebyliu stendu centriniame miesto muziejuje. O po mėnesio, ačiū „optimizatoriams“, mūsų istorijos relikvijos bus sukištos į fondus. Pvz., nutarus, kad atėjo eilė eksponuoti kitą istorinį veikėją…
Dėl paskelbtos „naujos įstaigos“ pavadinimo. Kur matyta, tokia painiava? Ilgametė sūduvių istorija, atrodo, suvokiama kaip besiremianti į vieno žymaus šio krašto politiko – socialdemokrato nugarą? O ką tartų jis, kuris su kitais užnemuniečiais formavo pilietiškumo, laisvės ir demokratijos idealus Lietuvoje? Ar ne ironiška jo asmenybę ir darbus „prijungti“ prie „kraštotyros“?
Apskritai, tai didelė klaida, ir ne tiek svarbu, kokia jos tikra priežastis – nejautrumas miesto istorijai ar eiliniams nežinotina verslo akcija, ar būdas „sutaupyti“ mažinant kultūrai, švietimui, istorijos pažinimui dirbančiųjų skaičių. O gal paprasčiausias neišmanymas ir naivumas. Niekas nesuabejos, kad tikriems marijampoliečiams K. Grinius yra daugiau nei partijų (LSDP ir kitų) kūrėjas, A. Smetonos nuverstas prezidentas. Negi mūsų savivaldybės valdantieji nežino, jog kukliame mediniame namelyje prie marijonų bažnyčios gyveno Nacionalinio atgimimo sąjūdžio šauklys, kultūrininkas, knygnešys, varpininkas, iškilių Lietuvos draugijų kūrėjas, tituluotas Pasaulio teisuolis, Žūvančiųjų gelbėjimo kryžiaus kavalierius?… kad šiame namelyje 20 a. pradžioje Grinių iniciatyva buvo repetuojama komedija „Amerika pirtyje“ – pirmasis viešas visoje Sūduvoje lietuviškas spektaklis su didžiuliu pasisekimu suvaidintas 1905 m. gegužės 15-ąją. Iš tiesų turi ką papasakoti šio muziejaus darbuotojai.
Tiesa, Marijampolės LSDP skyriaus 2019-2022 metų programoje nieko nesakoma apie iždo pagerinimą miesto kultūros įstaigų sąskaita. Taigi aptariamą improvizaciją galime priskirti savotiškam jaunosios Merijos „idealizmui“, „užsidegimui“ ir tikėtis, kad pastarasis dar gali būti piliečių apskųstas bei bent prigesintas – didesnių, nei „taupymas-optimizavimas“ idealų vardan.
Beje, minėtame oficialiame ir esminiame Marijampolės LSDP skyriaus dokumente (Marijampolės LSDP sk. Programoje) išskirtas atskiras solidus kultūros gerinimo punktas: „Marijampolės dramos teatrui sudarysime galimybes tapti profesionalaus scenos meno įstaiga“. Belieka tikėtis, kad pasklidę gandai apie Dramos teatro „optimizavimą“, jį paverčiant kažkokiu „skyriumi“ prie kultūros centro, teliks tik nejaukiais gandais, nedarančiais Marijampolės miestui garbės..
Dr. Bernardas Sirutis
