Pomėgis pakeitęs gyvenimą

Parašyti apie Romutį Karpavičių kilo mintis pasikalbėjus su Marijampolės savivaldybės Baraginės bendruomenės namų vadove Irena Maziliauskienė. Tuo metu šiame Marijampolės kultūros centro padalinyje vyko Romučio, aktyvaus bendruomenės nario, tapybos darbų paroda.

Neseniai šešiasdešimtmetį atšventęs kūrėjas, jau daugelį metų laisvalaikį leidžia tapydamas, drožinėdamas, gerai pažįstami jam ir skulptoriaus įrankiai. Valandų valandas prie savo namų įkurtose kūrybinėse dirbtuvėse dirbantis menininkas pasakoja, jog pomėgis tapyti, drožinėti, lipdyti ar „prakalbinti“ akmenį atkeliavo iš jaunų dienų, tad tapo neatsiejama gyvenimo dalimi.

Padėka už dalyvavimą plenere puošiant Baraginės gyvenvietę
Padėka už dalyvavimą plenere puošiant Baraginės gyvenvietę

Tačiau būdamas drovaus būdo ir neieškantis naudingų pažinčių, padedančių siekti platesnio žinomumo, menininkas lig šiol mažai žinomas platesniems visuomenės sluoksniams, nors jaunystėje jis gan aktyviai dalyvavo tuometinio Kapsuko, o atkūrus Nepriklausomybę, Marijampolės menininkų klubo „Atika“ veikloje.

Mieste prie Šešupės gimęs ir čia baigęs vidurinę bei dailės mokyklas, Romutis, pamilo Sūduvos krašto lygumas, tad visą gyvenimą liko joms ištikimas.

„Gyvenimas taip susiklostė, kad aukštųjų meno mokslų „ragauti“ neteko. Anksti vedžiau, gimė du sūnūs, tad jutau pareigą pirmiausia rūpintis šeima. Anais laikais, eiliniam žmogui norint gauti „valdišką“ butą reikėjo daug metų laukti eilėje. Bet buvo ir galimybė tokį butą gauti truputį greičiau, jeigu įsidarbini statybos įmonėje, kurioje darbas buvo palyginus sunkus, tad niekas į ją nesiveržė, o įsidarbinama joje būdavo būtent dėl to, kad „švietėsi“ greičiau gauti komunalinį butą. Taip aš ir padariau. Gavęs išsvajotą butą bei prasidėjus Gorbačiovo „perestroikai“, o vėliau griūnant Tarybų Sąjungai, kurį laiką dar dirbau statybininku privačiai.

Beje, ir šiandien, kai pristinga pinigų, susikrovęs lagaminą vykstu į Norvegiją padirbėti pas pažįstamus žmones. Pora mėnesių padirbus „norgėj“, pavyksta uždirbti tiek, kad Lietuvoje neišlaidaudami galime pragyventi bent pusmetį. O kai užsidirbu pinigų, tuomet sugrįžęs į Lietuvą galiu užsiimti ir menu“, – juokauja pašnekovas.

Be pavadinimo
Be pavadinimo

Kūryba – atgaiva sielai

Kaip jau minėjau, R. Karpavičius kūrybai skiria didžiąją laisvalaikio dalį, tai didžiausias jo gyvenimo pomėgis. Kūrėjas sako, jog tapyba, drožyba, lipdymas ar akmens „prakalbinimas“, jam yra tarsi sielos atgaiva padedanti susikaupti, surasti pusiausvyrą iššūkių kupiname pasaulyje, kur nuolat kažkur skubama, kovojama dėl įtakos, valdžios ir turtų, kažkam pavydima laimės ir sėkmės, kur tikros vertybės nuvertinamos, o menamos iškeliamos į neregėtas aukštumas, o žmonių susvetimėjimas tapo gyvenimo norma, deja. Nesuprantamas ir nepriimtinas šis vyksmas sumaterialėjusioje mūsų visuomenėje, jautrios bei meniškos sielos žmogui.

Viešpats
„Viešpats“

Romutis neslepia, kad galėtų, tarkim, antkapinius paminklus gaminti ir visai padoriai uždirbtų, nereiktų važinėti uždarbiauti užsienin, tačiau toks verslas šio žmogaus nežavi, neturi jis šiam verslui būtinos gyslelės, vienintelis antkapinis paminklas, kurį jam tekę sukurti, pastatytas ant jo tėvo kapo…

Pasak pašnekovo, kūryba veikiau aistra, savotiška liga, be kurios jis jau negali gyventi. Produktyviausias kūrybai laikotarpis, anot menininko, jam yra ruduo ir žiema, mat tada nebūna tiek daug pagundų kur nors išvykti. Be abejo, būdamas kūrybinga asmenybe, Romutis turi ambicijų sukurti ką nors reikšmingesnio, tad tuo būdu palikti ryškesnį savo pėdsaką tarp kūrėjų ir galimai ateityje apie jo darbus dar sužinosime daugiau.

Savo darbus kūrėjas visuomenei pristato dalyvaudamas autorinėse parodose, arba kartu su kitais kolegomis menininkais. Prieš keletą metų jam teko padirbėti kuriant Ramybės parko prie Šešupės, Marijampolėje, kuriame pokario metais buvo užkasami NKVD nukankinti pasipriešinimo okupantams judėjimo dalyviai, medžio skulptūrų ansamblį.

Menininkui palaikymas ypač svarbus

Romutis Karpavičius džiaugiasi, jog žmona Gražina supranta jį kaip žmogų bei pritaria jo pomėgiui. O kai pristinga kūrybinių idėjų ir galvoje tarsi tuštuma, tuomet R. Karpavičius paima į rankas meškerę ir valandų valandas praleidžia prie Valčiuvos upelio užtvankos Baraginės kaimo pašonėje, esančios tik už kelių šimtų metrų nuo namų. Nusišypsojus žvejo laimei – karpis ar karšis užkibęs ant kabliuko, suteikia pliūpsnį gerų emocijų taip būtiną ne vien kūrybingam žmogui. „Didelę žuvį sugauti, taip pat yra didelis menas“, – įsitikinęs Romutis, ir tikriausiai jis teisus…

Vytautas Karsokas

Autoriaus nuotraukos

Sūduvos gidas

Sponsored Video

Jums gali patikti

Atsakyti

Jūsų el. paštas nebus skelbiamas.

TAIP PAT SKAITYKITE