R. Vainienė: Mažmena? O vis tik ji – didelė!
Neseniai žiūrėjau naujausią Končalovskio filmą „Brangūs draugai” – rodomi sovietiniai laikai, kurių ir man, deja, teko sočiai paragauti. Visuotinis deficitas, kova dėl į prekybą „išmestų” prekių, milžiniškos eilės prie „sosiskų”, blatas, prekių kortelės ir t.t. Tai laikais viskas buvo parduodama, kas tik bepagaminama. Esminė užduotis – pagaminti. Nes gamybai trūko visko – žaliavų, technologijų, vadybos, ir – tikro savininko. O jei jau pagaminai, tikrai viską nuo prekystalių (ir net iš po prekystalių) iššluos.
Šiandien praktiškai viską galima pagaminti, bet būtent parduoti jau tampa iššūkiu. Pirkėjui blato nebereikia, prekių pasirinkimas – milžiniškas. Rinkoje ne pirkėjai konkuruoja dėl prekės, o prekės – dėl pirkėjų. Vartotojas pelnytai tapo tikru rinkos suverenu, kuriam prekyba teikia būtiną paslaugą. Neragavę sovietmečio turbūt net neįsivaizduoja, kad gali būti kitaip, ir kartais į prekybą numoja ranka – ai, ta mažmena.
O vis tik ji ne tokia jau ir maža, kai susumuoji.
Pirmiausia, tai – vienas didžiausių darbdavių, užtikrinantis stabilias darbo vietas. Mažmeninės prekybos sektoriuje dirba kone 110.000 darbuotojų. Tai yra 11% visų nefinansiniame sektoriuje dirbančių samdomų žmonių. Kitaip sakant, mažiausiai kas devintas jūsų pažįstamas yra iš mažmenos sektoriaus. Prekybai būdingas platus teritorinis darbo vietų pasiskirstymas, tai nėra vien „miesto profesija”. Kuo giliau žengiame į rajonus, tuo prekybos, kaip darbdavio, svarba didėja. Ypač ten, kur nėra pramonės ar didesnės gamyklos, prekyba ir viešasis sektorius tampa svarbiausiais darbo vietų kūrėjais.
Būtent prekyba tūkstančiams žmonių išliko stabiliu pajamų šaltiniu ir pandemijos metu. Pamatuokime tai skaičiumi. Mažmeninė prekyba iš viso sumoka 6,6% visų darbdavių mokamų SODROS įmokų Lietuvoje. Ir tai yra didžiausia dalis visame Baltijos regione. Pavyzdžiui, „Eurostat” duomenimis, Švedijoje mažmena sumoka 3,8% visų tos šalies darbdavių įmokų.
Antra, prekybos sektorius – svarbus BVP kūrėjas, tiesiogiai ir netiesiogiai kuriantis ekonomikos pridėtinę vertę. Praėjusių metų Lietuvos BVP sudarė 48,8 mlrd. EUR to meto kainomis ir, nepaisant išskirtinių karantino metų, buvo vos 0,8% mažesnis nei prieš metus. Pirmo šių metų ketvirčio šalies BVP, visų nuostabai, netgi ūgtelėjo 1%. Dar anksti išskaičiuoti, kokią tikslią dalį BVP pyrago pernai „iškepė” karantino dalinai apribota mažmena. Tačiau, Statistikos departamento duomenimis, mažmeninės prekybos (neįskaičiuojant didmeninės prekybos) pridėtinė vertė tradiciškai siekia apie 7%.
Jei į mažmeninės prekybos sukuriamą vertę įskaičiuotume verslus ir paslaugų tiekėjus, kurie veikia tik tam, kad aptarnautų mažmeninę prekybą (su prekyba susijusi apsauga, IT, kitos paslaugos), šio sektoriaus indėlis siektų daugiau nei dešimtadalį visos Lietuvoje sukuriamos pridėtinės vertės.
Svarbu paminėti ir tai, kad šis skaičius – 7% – paremtas mažmeninės prekybos maržomis, o ne apyvarta. Paprastai, skaičiuojant kitų sektorių pridėtinę vertę, remiamasi apyvartomis. Prekyba – vienintelė šaka, kurios pridėtinė vertė skaičiuojama atėmus reikšmingą pardavimo pajamų dalį. Jei statistika neeliminuotų šių sumų, mažmeninės prekybos veikla būtų ketvirtadalio Lietuvos BVP dydžio. Kitaip tariant, mažmeninė prekyba yra viena iš visos ekonomikos stūmoklių, kuri sudaro sąlygas įmonėms sklandžiai ir efektyviai parduoti gaminius galutiniams vartotojams.
O pabaigai, nuo ko ir pradėjome, t. y. nuo vartotojo, kuris yra mažmeninės prekybos ašis ir kuriam svarbiausia – paslaugos kokybė. Visuomenės apklausos duomenimis, net 92% respondentų mano, kad apsipirkti Lietuvoje yra patogu, o 91% tenkina ir parduotuvių darbo laikas. Ir tikrai jau – sudie deficite, nes net 93% respondentų pritaria, kad pasirinkimas parduotuvėse yra platus ir jie lengvai gali įsigyti reikiamų prekių.
Komentaro autorė Rūta Vainienė, ekonomistė, Lietuvos prekybos įmonių asociacijos direktorė
