Itin įdomioje knygoje „Lietuviškų švenčių rate“ autorius, etnologas Libertas Klimka rašo, kad rugsėjis, tai „Mėnuo, senovėje bene daugiausia iš visų turėjęs pavadinimų: rudugys, paukštlėkis, šilinis. Rugsėjo viduryje šalnos nudažo saulės spalvomis liepas, beržus ir klevus. Šį mėnesį dorojamas vasaros derlius.“
„Pušynuose – tarsi prabėgusios vasaros paskutinis šypsnys, smulkiais violetiniais žiedeliais žydi viržynų plotai. Bitės iš jų prineša tamsaus, savotiško skonio medaus. Tai jau paskutinis medunešis, paskutinė galimybė papildyti avilio atsargas žiemai.
Didelis, dažnai atliekamas su talka rugsėjo mėnesio darbas – bulviakasis. Jo pabaigos metas – apie Mykolines, rugsėjo 29-ąją. Šakniavaisius į rūsį geriausia supilti per mėnulio pilnatį. Pirmas maišas išpilamas pietų pusėje, tada per žiemą bulvės neiššąla. Tačiau kaupuose žiurkės bulvių neužpuola, jeigu jos sudėtos mėnuliui dylant. Kol kasamos bulvės, draudžiama jas kepti – daugiau neaugs. Kur talka, ten juokai, šmaikštavimai: „Kaip šiemet bulvės? – Penkias apžiojęs, pašvilpti gali! Kam biedni žmonės skūrą lupa? – Bulvėms.
Atokvėpis po darbų – Alutinis, alaus ragautuvės. Vėliau ši senovės šventė buvo sutapatinta su šv. Mato diena, rugsėjo 21-ąją. Sakydavo, kad nuo Mataušo vanduo ataušo, mat nuo šios dienos nebegalima maudytis ežere ar upėje ir net vėžius gaudyti.
Daug ženklų gamtoje rodo, koks bus ruduo ir žiema. Jei daug uogų ant šermukšnių ar daug riešutų, tai ruduo bus šlapias. Jeigu laukinės bitės pasidariusios gūžtas žemėje, urvuose, ne ant žolės, – ruduo bus sausas ir šaltas. Jeigu baigus kasti bulves dar pulkuojasi varnėnai – iki žiemos toli.
Rugsėjo 8-oji pagal bažnytinį kalendorių yra Švč. Mergelės Marijos gimimo diena. Žemaitijoje ji vadinama Šiline, nes toli garsėja Šiluvos atlaidai prie stebuklingojo Apsireiškimo akmens.
Pasirenkant sėjos metą ūkininkai atsižvelgdavo į gamtoje vykstančius reiškinius. Tai metas, kai gervės pulkais į pietus patraukia, pranešdamos apie savo didžiąją kelionę sidabro trimitų balsais.
Žiemkenčių sėjai ūkininkai ruošdavosi itin kruopščiai. Nuo sėjos priklauso, ar bus kitąmet duonos. Sėjėjas išeidamas į lauką, vilkdavosi švarius lininius marškinius. Prieš išeidamas į darbą, sėjėjas trumpam prisėsdavo ant zaslano, persižegnodavo. Kuo anksčiau pradės, tuo geriau – kaimynas „neužsės“. Antraip derlumas perbėgtų į kaimyno barus. Nekepdavo tądien duonos, nekirpdavo avių. Darbą užbaigdavo iki saulės laidos, nes manyta, kad mėnuliui apšvietus sėklą javai bus dirsėti.
Sėjos rytą visa šeimyna būtinai kartu sėsdavo pusryčių – tada vilkas bandos neišgrobstys. Dairydavosi, ar nepamatys apie namus šmėžuojančios voverės. Tai būtų negeras ženklas – ateis bado metai.
Taigi vienas svarbiausių kaimo darbų susietas su Švč. Mergelės Marijos švente. Kaip atsitiko, kad Marijos kultas taip gražiai pritapo Lietuvoje? Juk pikčiausi mūsų tautos priešai viduramžiais – Kryžiuočių ordinas – turėjo Švč. Marijos vardą. Nuožmūs riteriai dėkodavo jai šventomis giesmėmis už pergales prieš pagonis lietuvius. O per virš pusantro šimtmečio trukusį karą su Ordinu lietuviai neteko gal milijono savo gentainių.
Šio istorinio paradokso sprendimas turbūt glūdi tame, kad Švč. Marijos kultas po Lietuvos krikšto pakeitė žemdirbių bendruomenėje nuo seno plėtotą žemės deivės garbinimą. Žemės motina, derlumo skatintoja pas mus buvusi Žemyna. Latviuose ji vadinta Mara.
Dabar lietuviai maldomis kreipiasi į Švč. Mergelę Mariją prašydami palaiminti jų rankų darbus ir apginti nuo skriaudos.“
Libertas Klimka „Lietuviškų švenčių rate“, 2009 m.
