Pastaraisiais metais vis daugiau dėmesio skiriama bendruomeninėms organizacijoms – neformaliems, bet reikšmingiems visuomenės veikėjams. Šių organizacijų veikla svarbi ne tik socialinei sanglaudai ar kultūriniam gyvybingumui palaikyti – jos tampa esminiais pilietinės galios, atsparumo ir vietos problemų sprendimo kanalais. Tačiau kodėl vienos bendruomenės klesti, o kitos vos išsilaiko?
Atsakymų ieško prof. dr. Andrius Stasiukynas, Mykolo Romerio universiteto bakalauro studijų programos „Valstybės valdymas ir lyderystė“ vadovas. Remdamasis MRU atliktais tyrimais, jis išskiria kelis kertinius veiksnius, lemiančius bendruomeninių organizacijų sėkmę.
Pirmiausia – žmonės. Tyrimai rodo, kad stiprios organizacijos dažnai prasideda nuo vieno asmens – lyderio, turinčio aiškią viziją ir gebėjimą įkvėpti kitus. Tačiau įkvėpimo nepakanka. Reikalinga komanda, kuri palaiko, buria, komunikuoja ir geba derėtis – tiek su vietos gyventojais, tiek su savivaldybės atstovais. Tokios organizacijos dažniau gauna palaikymą, kurio reikia jų projektams įgyvendinti. Kai veikla atliepia vietos gyventojų poreikius, atsiranda ilgalaikis pasitikėjimas.
Tačiau, anot prof. A. Stasiukyno, svarbiausia grandis – savivaldybių indėlis. Ir ne retorinis, o konkretus: patalpos, finansavimas, buhalterinė ar administracinė pagalba. Ten, kur savivaldybės tampa bendradarbiavimo partnerėmis, organizacijos veikia tvariai, auga ir kuria pridėtinę vertę. Savanoriai tuomet gali koncentruotis į turinio kūrimą ir bendruomenės stiprinimą, o ne skęsti dokumentuose.
Dar vienas reikšmingas elementas – bendradarbiavimas. Organizacijos, kurios jungiasi į tinklus, dalyvauja asociacijų veikloje ar nacionaliniuose projektuose, turi daugiau galimybių mokytis, dalintis patirtimi ir būti girdimos. Kompetencijų ugdymas – nuo lyderystės ir komunikacijos iki projektų valdymo – šiandien tampa būtinybe.
Ši sritis glaudžiai siejasi su tuo, ką siūlo Mykolo Romerio universiteto bakalauro studijų programa „Valstybės valdymas ir lyderystė“. Čia studentai gilina žinias apie viešojo sektoriaus veikimą, pilietinės visuomenės stiprinimą, lyderystės principus bei bendradarbiavimo mechanizmus tarp bendruomenių ir institucijų. Jie taip pat ugdo praktinius gebėjimus, padedančius veiksmingai spręsti vietos lygmens problemas ir inicijuoti pokyčius.
Iš viso to aiškėja viena tendencija: bendruomeninių organizacijų sėkmė – ne atsitiktinumas. Tai rezultatas aplinkos, kurioje susitinka žmonių iniciatyva ir institucinis palaikymas. Kai savivaldybės tampa ne kontrolės, o bendradarbiavimo partnerėmis, o bendruomenių lyderiai – ne vieniši entuziastai, bet įgalinti veikėjai, gimsta tai, kas keičia ne tik mikroklimatą, bet ir visą visuomenę.
