Šiuolaikiniam žmogui dažnai nebeužtenka tiesiog ilsėtis. Pasivaikščiojimas turi „deginti kalorijas“, kelionė – „praplėsti akiratį“, laisvas vakaras – „padėti tobulėti“, o net knyga neretai pasirenkama ne dėl malonumo, bet dėl naudos.
Psichoterapeutas Dainius Jakučionis sako, kad toks santykis su poilsiu neatsiranda atsitiktinai: jį formuoja ir vaikystėje išmoktos nuostatos, ir šiandieninė kultūra, kurioje užimtumas dažnai tampa žmogaus vertės matu. Tačiau išmokti atsipalaiduoti be kaltės jausmo – įmanoma.
Gebėjimas ilsėtis yra svarbi asmeninės gerovės dalis, o Lietuvoje ši tema išlieka gana opi. „Eurovaistinės“ inicijuotas Nacionalinis savijautos indeksas (NSI) rodo, kad tik kas penktas gyventojas savo savijautą vertina kaip labai gerą. Pusė jaučiasi vidutiniškai, o 3 iš 10 – prastai. NSI tyrimas atskleidė ir įdomų paradoksą. Paklausti, ką jiems reiškia rūpinimasis savimi, žmonės dažniausiai įvardija laiką sau, poilsį ir ramybę – tai paminėjo trečdalis respondentų.
„Vadinasi, suprantame, kad poilsis yra savirūpos pagrindas. Tačiau realybėje tam laiko skiria gerokai mažiau žmonių, nei norėtų. Tik 38 proc. gyventojų bent kartais skiria laiko atsipalaidavimui, o trečdalis nenaudoja jokių atsipalaidavimo praktikų. Šis atotrūkis tarp žinojimo ir elgesio rodo, kad poilsis mums vis dar atrodo kaip prabanga, kurią reikia užsitarnauti, o ne natūralus poreikis. Todėl visuomenės švietimas apie tai, kad kokybiškas poilsis yra tokia pat sveikatos dalis kaip mityba ar judėjimas, tampa vis svarbesnis“, – sako Eglė Laskauskaitė, farmacijos ekspertė „Eurovaistinėje“.
Kodėl poilsis sukelia kaltę?
Pasak psichoterapeuto D. Jakučionio, viena iš priežasčių, kodėl daliai žmonių sunku ilsėtis be kaltės, slypi ankstyvose patirtyse.
„Kai kuriems žmonėms vaikystėje tiesiog nebuvo leidžiama nieko neveikti – jiems priekaištaudavo, pabardavo, gal net tinginiais išvadindavo. Taip nieko neveikimas susisiejo su nemaloniu jausmu – ta pačia kalte. Žmogus išmoksta labai paprastą, bet klaidingą lygtį: jei veikiu – esu vertingas, jei neveikiu – kažką darau ne taip. Pagal tai pradedama matuoti savivertė, nors iš tiesų žmogaus vertė nepriklauso nuo to, ką jis padarė ir ko ne“, – aiškina specialistas.
Prisideda ir dar vienas veiksnys – žmogui apskritai sunku išbūti ramybėje su savo mintimis. „Net ir nieko neveikdamas žmogus dažnai vis tiek kažką daro: žiūri į telefoną, kažką skaito, naršo. Kai lieki vienas su savo smegenimis, atsiranda visokių jausmų – ir ne visi jie malonūs. Todėl laiką norisi kuo nors užpildyti“, – sako D. Jakučionis.
Užimtumas tapo statuso ženklu ir pasigyrimu
Įdomu tai, kad požiūris į laisvą laiką istoriškai apsivertė aukštyn kojomis. Praeityje būtent turtingieji galėdavo demonstruoti savo statusą laisvo laiko gausa, pasakoja psichoterapeutas.
„Šiandien viskas atvirkščiai – jei daug dirbi, vadinasi, esi „kažko vertas“. Užimtumas kitų akyse atrodo kaip darbo rinkoje geidžiamų savybių rinkinys: esą tai byloja apie kompetenciją, ambicijas, atsakomybę. Todėl laiko neturėjimas dažnai skamba kaip pasigyrimas, o ne skundas, o poilsis neretai painiojamas su tinginyste ar laiko švaistymu“, – pastebi psichoterapeutas.
Pasak D. Jakučionio, dalis žmonių laisvą laiką klaidingai sieja su atidėliojimu – prokrastinacija. „Čia svarbu atskirti du dalykus. Prokrastinacija yra vengimas atlikti tai, kas svarbu, ją dažnai lydi įtampa. Poilsis yra sąmoningas atsitraukimas, reikalingas tam, kad žmogus atgautų jėgas. Jei šie dalykai painiojami, laisvas laikas imamas laikyti beverčiu, o net sustojęs žmogus jaučiasi taip, tarsi turėtų už tai atsiprašyti“, – aiškina specialistas.
Vis dėlto jis pastebi ir teigiamą pokytį – vis daugiau jaunų žmonių darbo ir poilsio balansą vertina kaip svarbų kriterijų renkantis darbo vietą. Tai rodo, kad požiūris pamažu keičiasi, nors produktyvumo kultūra vis dar stipri.
„Neproduktyvus“ poilsis reikalingas smegenims
Pasak D. Jakučionio, įsišaknijęs neigiamas požiūris į paprasčiausią poilsį gali atimti iš pastarojo pačią esmę. Jei galvojame, kad poilsis irgi turi būti produktyvus, jis vėl tampa užduotimi. Tada žmogus ne ilsisi, o vykdo dar vieną projektą – tik šįkart pavadintą laisvalaikiu.
„Smegenims reikalingas laikas, kai nereikia siekti rezultato. Tokiais momentais aktyviau veikia vadinamasis numatytojo režimo tinklas – smegenų sistema, kuri padeda apdoroti patirtis, prisiminimus, santykius su kitais žmonėmis, ugdyti socialinius ryšius. Poilsis, kai nereikia nieko produktyvaus veikti, padeda formuoti mūsų tapatybę ir savivoką“, – paaiškina D. Jakučionis.
Mokytis ilsėtis be kaltės – svarbus įgūdis norint tiesiog jaustis geriau. Psichoterapeutas dalijasi patarimais, kuriuos kiekvienas gali įtraukti į kasdienybę, kad pagerintų savo emocinę savijautą.
- Pergalvokite įsitikinimą, kad poilsis turi būti produktyvus. Laisvalaikio nereikia pateisinti nauda, rezultatu ar pasiekimais – kartais jis reikalingas vien tam, kad žmogus atsigautų.
- „Pagaukite“ save, kai pagalvojate: „jei esu produktyvus, tai esu vertingas“. Ir paklauskite savęs: ar mylimą žmogų vertinu pagal jo nuveiktus darbus? Ne. Tas pats turėtų galioti ir sau.
- Lavinkite atjautą sau. Tai nėra savęs gailėjimas – tai gebėjimas su savimi elgtis geranoriškai, kaip su geru draugu. Kuo šis santykis šiltesnis, tuo mažiau vietos lieka kaltės jausmui.
- Leiskite sau „beprasmį“ poilsį be pasiteisinimų. Pradėti galima nuo mažų dalykų: 5 minučių žiūrėjimo pro langą be telefono ar trumpo pasivaikščiojimo be tinklalaidės.
- Nenusigąskite, jei iš pradžių ilsėtis bus nejauku. Nerimas tokiu atveju yra normalus – smegenys, pripratusios prie nuolatinio veikimo, gali priešintis tylai ir sustojimui. Tačiau kartojimas pamažu moko, kad nieko neveikti yra saugu.
- Įvardykite poilsį kaip investiciją, o ne silpnumą. Psichoterapeutas pastebi – daugeliui pacientų moralinį svorį nuo poilsio nuimti padeda žinojimas, kad ramybės akimirkomis smegenys apdoroja patirtis ir brandina sprendimus.
„Trumpai tariant, mokytis ilsėtis be kaltės reiškia ne rasti poilsiui „naudingą“ funkciją, o atsisakyti reikalavimo, kad jis apskritai turėtų ją turėti“, – pabrėžia psichoterapeutas D. Jakučionis.
