Kalvarijos kultūros ir poilsio parkas, vietinių bei istoriniuose šaltiniuose dažnai vadinamas Karališkuoju sodu, savo istoriją skaičiuoja nuo XIX a. pabaigos – rašytiniuose šaltiniuose jis kaip rekreacinė zona pirmą kartą paminėtas apie 1891 m. Parkas įkurtas pietvakarinėje miesto dalyje, strategiškai patogioje vietoje: šalia Šešupės upės bei istorinio plento, vedančio link Suvalkų.
Tarpukario suklestėjimas ir atminties vietos
Tarpukariu parkas tapo svarbiausia Kalvarijos bendruomenės susibūrimo bei poilsio erdve. Čia buvo įamžinami svarbūs valstybingumo simboliai:
- 1924 m. pasodintas „Vilniaus medis“, simbolizavęs Lietuvos ir tuomet okupuoto Vilniaus krašto vienybę.
- 1928 m. iškilo Nepriklausomybės paminklas (skirtas Lietuvos nepriklausomybės dešimtmečiui).
- 1934 m. parkui oficialiai suteiktas Lietuvos Respublikos Prezidento Antano Smetonos vardas, nors visuomenėje šis pavadinimas taip giliai ir neįsišaknijo.
- 1935 m. erdvę papildė paminklas Lietuvei Motinai.
Sovietinės okupacijos laikotarpiu parkas nukentėjo nuo ideologinio vandalizmo – visi tautiniai paminklai buvo tikslingai nugriauti.
Atgimimas
Parko atgimimas prasidėjo dar prieš Lietuvai atgaunant nepriklausomybę – 1989 m., kylant Sąjūdžio bangai, parke buvo atstatytas paminklas Lietuvei Motinai. Vėliau čia pradėta formuoti iškilių Kalvarijos krašto žmonių atminimo alėja.
Paminklas Lietuvei Motinai
Lokacija: Dariaus ir Girėno g. 3, Kalvarija (parko teritorijoje, apie 13 metrų nuo Šešupės kranto)
Iniciatyva ir statybos
Paminklo atsiradimo istorija yra glaudžiai susijusi su tarpukario Lietuvos tautinio jaunimo sąjunga „Jaunoji Lietuva“. 1933 m. Kalvarijoje susikūrė nedidelis (apie 20 narių) šios organizacijos skyrius. Iš pradžių jam vadovavo vietos progimnazijos mokytojas Vincas Matulaitis, o nuo tų pačių metų antrosios pusės vadovavimą perėmė Juozas Kubilius.
1934 m. jaunuolių susirinkime gimė pilietinė idėja – parke pastatyti monumentą, pagerbiantį Lietuvos motinas. Projektas buvo visiškai vietinių talentų darbas:
- Projektas: jį sukūrė Kauno meno mokykloje studijavęs kalvarijietis Jonas Račyla.
- Atlikimas: monumentą iš akmens iškalė vietos akmentašys Petrauskas.
- Finansavimas: lėšas statyboms jaunalietuviai rinko bendruomeniškai – aukos buvo renkamos iš vietos gyventojų įvairių švenčių ir renginių metu.
Aplink paminklą buvo sukurta estetiška erdvė, apsodinta akacijomis. Iškilmingas paminklo atidengimas įvyko 1935 m. gegužės 5 d., švenčiant Motinos dieną.
Likimas ir reikšmė
Užėjus sovietų valdžiai, šis tautinės savimonės ir pagarbos simbolis buvo nugriautas. Tačiau vietos gyventojų atmintyje jis išliko, todėl 1989 m. tapo vienu pirmųjų sėkmingai atstatytų tarpukario paminklų regione.
Kas buvo Jonas Račyla? Paminklo projekto autorius Jonas Račyla vėliau tapo žinomu Lietuvos dailininku, scenografu ir pedagogu. Kauno meno mokykloje jis mokėsi kartu su tokiais grandais kaip Stepas Žukas. Jo indėlis į provincijos miestelio kultūrinį identitetą tuomet buvo išskirtinis.
„Vilniaus medžio“ tradicija: Tarpukario Lietuvoje sodinti „Vilniaus medžius“ (dažniausiai ąžuolus) buvo populiarus Vilniaus vadavimo sąjungos inicijuotas judėjimas. Tai buvo protesto prieš Lenkijos įvykdytą Vilniaus krašto aneksiją forma ir gyvas priminimas, kad istorinė sostinė turi būti sugrąžinta.
Akmentašys Petrauskas: Kalvarijos kraštas tarpukariu garsėjo savo amatininkais ir akmentašiais, nes apylinkėse ir Šešupės upės pakrantėse buvo gausu tinkamų lauko riedulių. Petrausko darbas liudija aukštą to meto vietos meistrų kvalifikaciją, sugebėjusią konkuruoti su didžiųjų miestų skulptoriais.
Publikacija parengta remiantis 2019 m. išleista knyga „Kalvarijos kraštas. Kelionių vadovas“ (© Asta Jankeliūnienė, © „Idėja plius“)
Publikacijoje naudojamos Astos Jankeliūnienės, Alvydo Totorio, Ginto Baliulio nuotraukos
