Šiųmetė vasara dosniai dalija ne tik saulę, bet ir lietaus debesis, tačiau Marijampolės savivaldybės bendruomenėms tai netrukdo džiaugtis vasara ir puoselėti gražias tradicijas. Šeštadienį, nors dangus ir nebuvo giedras, Želsvos gyventojai bei svečiai rinkosi į tradicinę bendruomenės šventę „VasarOK“ – susitikti, pabendrauti ir kartu pasidžiaugti vasara.
Tie, kurie prognozuoto lietaus išsigando ir liko namuose, vėliau dėl to tikriausiai gailėjosi – netrukus debesys išsisklaidė ir Želsvą užliejo jauki vasaros šventės nuotaika – kupina šurmulio, šypsenų ir gerų emocijų.
Šventė buvo aktyvi – susirinkusieji turėjo progą susipažinti su futbolu vaikščiojant – lėtesne ir saugesne mažojo futbolo versija, kurioje griežtai draudžiama bėgti ar šokinėti. Šis žaidimas yra pritaikytas vyresnio amžiaus žmonėms ir žmonėms, norintiems išvengti sąnarių traumų. Futbolo klubo „Sūduvos pelėdos“ atstovės pristatė šią sporto šaką ir pakvietė jį išbandyti – norinčiųjų netrūko.
Netrukus šventės ritmą perėmė muzika ir šokiai. Į sceną vieni po kitų žengė Želsvos liaudiškų šokių kolektyvo „Žaltytis“ moterų grupė, Veisiejų suaugusiųjų tautinių šokių kolektyvas „Pušynas“, Liudvinavo jaunimo grupė „Limpa“ bei Pajevonio kultūros namų moterų vokalinis ansamblis „Aušrinė“. Kiekvienas pasirodymas buvo palydėtas gausiais aplodismentais, o žiūrovai negailėjo šiltų šypsenų ir palaikymo.
Į šventę atvykęs Marijampolės savivaldybės administracijos direktorius Nerijus Mašalaitis Želsvos kaimo bendruomenei įteikė padėką už aktyvų įsitraukimą, nuoširdų darbą ir nuolatinį rūpestį savo gyvenamąja aplinka. Sveikindamas bendruomenę ir kreipdmasis į susirinkusiuosius jis sakė:
„Kai yra noras burtis, kurti ir puoselėti tradicijas, gimsta tokios gražios šventės kaip ši. Linkiu, kad Želsvoje bendrystės, gerų idėjų ir progų susitikti niekada nepritrūktų“, – kalbėjo N. Mašalaitis.
Želsvos bendruomenę šventės proga taip pat sveikino LR Seimo narys Karolis Podolskis, Marijampolės savivaldybės tarybos nariai.
Po sveikinimų scena buvo patikėta atlikėjams Astai Pilypaitei ir Deividui Basčiui. Skambant gerai pažįstamoms dainoms prie scenos būrėsi vis daugiau žmonių – vieni dainavo kartu, kiti tiesiog mėgavosi akimirka ir vasaros vakaru.
Kol scenoje netilo muzika, mažieji šventės dalyviai dūko putų šou ir ant batutų, o mugėje buvo galima stabtelėti prie amatininkų ir prekybininkų. Atrodė, kad kiekvienas čia rado sau mielą kampelį – vieni rinkosi pramogas, kiti pokalbius su seniai matytais bičiuliais, o dar kiti tiesiog mėgavosi galimybe pabūti kartu.
Būtent tokios akimirkos ir kuria bendruomenių švenčių vertę. Jos leidžia bent trumpam pamiršti kasdienius rūpesčius, sustoti, pasidžiaugti vieni kitais ir dar kartą įsitikinti, kad gražiausios tradicijos gyvos tol, kol jas puoselėja žmonės.
