„Tikrai neprogramuosiu“, – mokykloje sakė būsimasis dirbtinio intelekto (DI) specialistas iš Marijampolės. Šiandien jo kasdienybė sukasi apie duomenų mokslą, mašininį mokymąsi ir generatyvinį DI, o vienu svarbiausių gebėjimų jis laiko ne programavimo kalbas, o smalsumą. KTU mokslininko istorija primena, kad profesinis kelias retai būna tiesus, o starto vieta nebūtinai nulemia, kiek toli gali nueiti.
Kauno technologijos universiteto Matematikos ir gamtos mokslų fakulteto (KTU MGMF) mokslininkas Mantas Lukauskas prisimena, kad vienas pirmųjų dalykų, paskatinusių susidomėjimą technologijomis, buvo kompiuteris ir internetas. Labiausiai žavėjo ne pats įrenginys, o galimybė išbandyti naujas idėjas ir iš karto pamatyti jų rezultatą.
„Mane visada traukė dalykai, kuriuose yra tam tikra sistema. Galbūt todėl man gerai sekėsi matematika. Patikdavo suprasti ne tik atsakymą, bet ir patį kelią iki jo. Kodėl kažkas veikia būtent taip? Kas pasikeistų, jei pakeistume vieną sąlygą? Tikriausiai būtent tokie klausimai ir atvedė mane prie technologijų“, – sako jis.
Kodėl DI specialistas nelaikė programavimo egzamino?
Mokykloje M. Lukauskui geriausiai sekėsi matematika. Patiko loginės užduotys, skaičiai ir aiškios taisyklės, tačiau tuo metu dar nebuvo aišku, ką visa tai galėtų reikšti ateityje.
Gerai sekėsi ne tik matematika, bet ir programavimas. Mokytojas net ragino rinktis programavimo egzaminą, tačiau tuo metu mokslininkas buvo įsitikinęs, kad programuoti jam neteks.
„Sakiau, kad tikrai neprogramuosiu. Šiandien ši mintis kelia šypseną, nes mano darbas sukasi apie duomenis, programavimą ir DI“, – dalijasi jis.
Vaikystėje Mantas tikrai neturėjo plano tapti DI specialistu. Pasak jo, viskas prasidėjo nuo smalsumo, noro suprasti, kaip veikia įvairūs dalykai, ir matematikos.
„Kartais būtent tie dalykai, nuo kurių bandai laikytis atokiau, vėliau pasirodo esantys labai svarbūs“, – pastebi jis.
Tarp mokslo ir praktikos
M. Lukausko kelias KTU prasidėjo nuo medžiagų mokslo ir ekonomikos studijų. Iš pirmo žvilgsnio tai gana skirtingos sritys, tačiau jas jungė tai, kas jį domino labiausiai – technologijos, verslas ir tai, kaip priimami sprendimai.
Vėliau Mantas pasirinko verslo didžiųjų duomenų analitikos magistrantūros studijas. Būtent tuomet matematika, statistika ir duomenys susitiko su realiomis verslo problemomis.
„Po magistrantūros studijų pasirinkau informatikos doktorantūros studijas KTU. Mano disertacijos tema buvo robustiškų klasterizavimo algoritmų analizė. Paprastai tariant, tyrinėjau, kaip algoritmai gali patikimiau aptikti grupes ir struktūras duomenyse net ir tada, kai duomenys nėra idealūs“, – pasakoja jis.
Lygiagrečiai mokslininkas kaupė patirtį ir versle. Karjerą „Littelfuse“ jis pradėjo dirbdamas su produktų valdymu, duomenų analize ir procesų automatizavimu. Būtent ten, pasak jo, labai aiškiai pamatė, kad technologijos vertingiausios tada, kai padeda spręsti realias problemas.
Vėliau darbas „Zyro“ ir „Hostinger“ jį dar labiau priartino prie duomenų mokslo, mašininio mokymosi, natūraliosios kalbos apdorojimo (NLP), generatyvinio DI ir produktų, kuriuos kasdien naudoja milijonai žmonių visame pasaulyje.
„Svarbiausias lūžis turbūt buvo supratimas, kad mane labiausiai domina vieta tarp mokslo ir praktikos. Ne tik tyrinėti algoritmus, bet ir matyti, kaip jie veikia realiuose produktuose. Ne tik rašyti kodą, bet ir suprasti, kokią problemą jis sprendžia“, – sako Mantas.
Kodėl verta ginčytis su DI
DI M. Lukauskas naudoja kasdien. Pasak jo, šis įrankis dažnai tampa pirmuoju žingsniu, kai reikia greitai suprasti temą, susidėlioti struktūrą ar pasitikrinti idėją.
„Google“ naudoju, kai reikia konkrečių šaltinių, naujausios informacijos ar oficialaus atsakymo. Tačiau kai reikia paaiškinimo, palyginimo, idėjų ar pirminio juodraščio, dažnai kreipiuosi į DI“, – sako jis.
Pasak KTU mokslininko, šiandien jau yra užduočių, kurias sunku įsivaizduoti be DI – tekstų juodraščiai, ilgų tekstų ar informacijos santraukos, kodo analizė, idėjų generavimas, pasiruošimas pristatymams ar diskusijoms. DI ypač padeda tada, kai reikia pradėti nuo tuščio lapo arba susidoroti su dideliu informacijos kiekiu.
„Tačiau galutinio sprendimo DI aklai nepatikėčiau. Ypač tais atvejais, kai sprendimai gali turėti reikšmingų pasekmių žmonėms, saugumui, finansams, teisei ar reputacijai. Tokiose situacijose DI gali padėti pasiruošti, tačiau atsakomybė vis tiek turi likti žmogui“, – pabrėžia jis.
Vis dėlto DI Mantą vis dar sugeba nustebinti.
„Dažniausiai ne tuo, kad pateikia kokį nors faktą, o tuo, kad pasiūlo kampą, apie kurį pats tuo metu nebuvau pagalvojęs. Kartais paprašai tik pakoreguoti tekstą, o gauni mintį, kuri pakeičia visą jo struktūrą“, – pasakoja jis.
Tiesa, mokslininkas pripažįsta, kad su DI tenka ir pasiginčyti. Kartais jis labai užtikrintai pateikia ne visai teisingą atsakymą. Tuomet tenka klausti: „Kodėl taip manai?“, „Kuo remiesi?“, „Ar tikrai čia nėra klaidos?“
Pasak jo, būtent tokie pokalbiai yra vieni naudingiausių – jie skatina kritiškiau įvertinti savo argumentus ir aiškiau susidėlioti mintis.
Ir kritikas, ir sparingo partneris
Vienu didžiausių mitų apie DI M. Lukauskas laiko įsitikinimą, kad jis arba viską išspręs, arba viską sugadins. Jo nuomone, realybė gerokai paprastesnė – nors DI yra labai galingas, jis tėra įrankis. Jo nauda priklauso nuo to, ar žmogus supranta, ką daro, moka užduoti tinkamus klausimus ir geba įvertinti bei patikrinti gautus atsakymus.
„Kitas mitas – kad DI tinka tik programuotojams ar technologijų specialistams. Iš tikrųjų jis gali būti naudingas labai įvairiose srityse: mokytojams, vadovams, rinkodaros specialistams, klientų aptarnavimo darbuotojams, teisininkams, analitikams ir studentams. Svarbiausia pradėti nuo paprastų kasdienių užduočių“, – dalijasi jis.
Ne mažiau paplitęs ir požiūris, kad naudojant DI nebereikia pačiam galvoti. Tačiau, pasak Manto, yra kaip tik priešingai – kuo geriau žmogus supranta temą, tuo efektyviau gali pasitelkti DI. Tuomet jis tampa ne atsakymų kopijavimo įrankiu, o pagalbininku, padedančiu greičiau judėti į priekį, pasitikrinti savo mintis ar pažvelgti į problemą kitu kampu.
Paklaustas, kokį vieną DI triuką parodytų draugams, kad juos nustebintų, KTU mokslininkas rinktųsi ne ką nors sudėtingo, o praktišką pavyzdį. Jis paimtų ilgą tekstą, dokumentą ar sudėtingą temą ir paprašytų DI viską paaiškinti paprastai: „Paaiškink taip, kad suprastų žmogus, kuris apie tai nieko nežino.“
„Dar vienas geras triukas – paprašyti DI ne pagirti tavo tekstą, o jį pakritikuoti. Pavyzdžiui, paklausti: „Pasakyk, kas šiame tekste neaišku, kur yra silpniausia vieta ir ką skaitytojas gali suprasti ne taip.“ Tuomet žmonės pamato, kad DI nėra tik atsakymų generatorius. Jis gali būti ir redaktorius, ir antra nuomonė, ir visai neblogas sparingo partneris“, – sako jis.
Jei reikėtų parodyti įspūdingesnį pavyzdį, Mantas pademonstruotų, kaip DI iš padrikų minčių padeda sukurti aiškų planą, laišką, pristatymo struktūrą ar net pirmąjį produkto prototipą. Pasak jo, didžiausią įspūdį palieka ne stebuklingi triukai, o tai, kaip DI kasdienėse situacijose padeda sutaupyti laiko ir aiškiau susidėlioti mintis.
Marijampolietis, pripratęs prie Kauno
Kalbėdamas apie technologijas ir galimybes, kurias šiandien atveria DI, KTU mokslininkas dažnai prisimena ir savo paties pradžią Marijampolėje.
Kaunas M. Lukauskui tapo savas per studijas, darbą ir visą gyvenimo etapą po mokyklos. Tačiau Marijampolė vis tiek išlieka gimtuoju miestu. Pasak jo, tokiu atveju nebūtina rinktis tik vieno. Kaunas yra miestas, kuriame jis labai daug išmoko ir augo kaip specialistas, o Marijampolė – vieta, iš kurios atėjo.
„Jei reikėtų pasakyti paprastai, turbūt esu marijampolietis, kuris labai priprato prie Kauno. Abi šios tapatybės dalys man yra svarbios“, – sako jis.
Iš Marijampolės Mantui labiausiai išliko mokyklos, draugų, šeimos ir miesto kasdienybės prisiminimai. Mažesniame mieste daugelis dalykų atrodo arčiau – žmonės, kiemai, vietos, į kurias vis sugrįžtama. Toks miestas formuoja gana paprastą ir žemišką požiūrį į gyvenimą.
„Manau, Marijampolė man davė supratimą, kad nebūtina pradėti labai dideliame mieste, norint siekti didelių dalykų“, – dalijasi jis.
Ne vieta lemia, kiek toli nueisi
M. Lukauską džiugina tai, kad Marijampolė gražėja, o jauniems žmonėms atsiranda vis daugiau galimybių ir veiklų. Pasak jo, regionuose itin svarbu, kad moksleiviai jaustų, jog galimybės nėra tik Vilniuje ar Kaune. Šiandien daug ką galima pasiekti iš bet kurios vietos, jei turi internetą, smalsumo ir bent kelis žmones, kurie palaiko.
„Man atrodo, kad šiandien moksleiviai turi daugiau galimybių nei anksčiau. Yra daugiau informacijos, nemokamų mokymosi šaltinių, technologijų ir pavyzdžių. Kita vertus, kartu atsirado ir daugiau triukšmo, todėl labai svarbu išmokti atsirinkti, kas iš tiesų vertinga“, – pastebi jis.
KTU mokslininko teigimu, ypač DI laikais starto vieta tampa vis mažiau ribojančiu veiksniu. Jis norėtų, kad moksleiviai iš Marijampolės ar bet kurio kito regiono nejaustų, jog jų starto vieta juos riboja. Anot jo, ji gali net suteikti tam tikrų privalumų – daugiau savarankiškumo, noro mokytis ir įrodyti sau, kad gali.
„Norėčiau, kad anksčiau būčiau išgirdęs, jog nebūtina iš karto žinoti, kuo būsi. Mano paties kelias tikrai nebuvo tiesi linija. Man atrodo, kad svarbiausia yra sekti tai, kas kelia smalsumą, ir nebijoti keisti krypties. Jei kokia nors tema įtraukia, jei norisi suprasti daugiau, jei prie jos vis grįžti net tada, kai niekas neverčia, tai yra geras ženklas“, – sako jis.
KTU mokslininkas pastebi, kad savo kelią dažnai supranti ne prieš pradėdamas juo eiti, o jau eidamas. Todėl moksleiviams jis patartų mažiau bijoti to, kad dar neturi vieno aiškaus atsakymo. Kur kas svarbiau nuolat mokytis, bandyti, klysti, klausti ir atrasti, kas iš tiesų domina.
