Kūrinių sėkmę geriausiai parodo ne perklausų skaičius ar scenos efektai, o gyvas susitikimas su publika. Pasak atlikėjo Sauliaus Prūsaičio, tik gyvuose koncertuose paaiškėja, ar kūrinys iš tiesų „prigyja“, o svarbiausiu momentu tampa akimirka, kai visa minia pradeda dainuoti vienu balsu.
Gyvas koncertas – „visai kita energija“
Šiandien, kai muzika pasiekiama vos keliais telefono paspaudimais, gali susidaryti įspūdis, jog gyvi koncertai pamažu praranda savo aktualumą. Vis dėlto S. Prūsaitis tokią nuomonę vadina mitu.
Atlikėjo įsitikinimu, gyvų koncertų reikšmė tik didėja, o žmonių poreikis susiburti, patirti muziką kartu ir bent trumpam pabėgti nuo kasdienybės išlieka toks pat stiprus. Anot jo, tai ypač atsiskleidžia dideliuose renginiuose – miestų šventėse, koncertuose po atviru dangumi ar festivaliuose, kur žmonės susirenka bendram potyriui.
„Visais laikais renginiai vykdavo – vieni klubuose, kiti rūsiuose, treti ant stogų, ketvirti „degtukų dėžutėse“. Bet į renginius žmonės vis tiek susirinkdavo. Ir aš nemanau, kad tai pasikeis. Dabar, kai aplink save turime tiek daug technologijų, pasibuvimų kartu žmonėms reikia kur kas labiau nei bet kada anksčiau“, – prideda pašnekovas.
Vasaros renginyje „Aludarių diena by Volfas Engelman Nealkoholinis“ pirmą kartą pasirodysiančio atlikėjo teigimu, tokie koncertai kuria klausytojams kolektyvinę patirtį, kurios niekaip nepavyktų pasiekti klausant muzikos individualiai.
„Koncertas yra visai kitas dalykas, visai kita energija. Ir ne vien todėl, kad atlikėjas ar grupė groja ar dainuoja kitaip nei įraše. Geras koncertas padaro vieną paprastą dalyką – jis surenka didžiulę žmonių minią, kuri susivienija, dainuoja, atsipalaiduoja ir pasimiršta kartu. O tai yra žvėriškai didelis jausmas“, – pasakoja S. Prūsaitis.
Tiesa, gyvi koncertai svarbūs ne tik publikai, bet ir pačiam atlikėjui. Didžiausias atlygis yra matyti žmones, kurie į koncertą ateina dėl jo muzikos, o stipriausią ryšį su klausytojais, anot jo, sukuria dainų priedainiai. Būtent per juos publika iš stebėtojos virsta aktyvia pasirodymo dalyve.
„Aš žinau, kad žmonėms ir geram, nepamirštamam koncertui reikia priedainių. Jie dažnai padaro tai, ko nepavyksta padaryti kitoms priemonėms – sujungia žmones į vieną balsą“, – dalinasi S. Prūsaitis.
Tikrasis kūrybos testas – scenoje
Šią vasarą atlikėjas gyvena intensyviu, bet džiuginančiu ritmu – miestų šventės, privatūs pasirodymai bei naujai ruošiamas albumas, kuriame, kaip sako jis, klausytojai išgirs kitokį S. Prūsaitį.
Tarp artimiausių koncertų – „Aludarių diena by Volfas Engelman Nealkoholinis“ renginys Kaune. Pasirodymą išskirtinėje bravoro prieigų teritorijoje jis vertina kaip ypatingą progą susitikti su savo fanais ir naujais klausytojais, gyvai pasidalinti nauja kūryba bei pamatyti pirmąsias publikos reakcijas.
„Aš manau, kad grįžtamasis ryšys, klausytojų palaikymas yra visa meno, kūrybos varomoji jėga. Tu jauti, kaip publika reaguoja, praeidamas girdi žmonių replikas, mintis, su jais padiskutuoji. Būtent tokių koncertų metu sužinai ir ištestuoji, kas tavo muzikoje iš tiesų veikia, nes čia susirenka įvairiausi žmonės, kuriems nebūtinai būtent tu esi svarbiausia renginio dalis“, – savo įžvalgomis dalinasi S. Prūsaitis.
Pašnekovas prideda, jog tik scenoje paaiškėja, kokį gyvenimą nauji kūriniai pradeda gyventi už studijos ribų. Vieni dar neišleisti kūriniai akimirksniu randa savo klausytoją ir tampa favoritais, tuo metu kiti parodo, kad prie jų dar verta sugrįžti. Tokiu būdu kiekvienas koncertas tampa ne tik pasirodymu, bet ir savotišku kūrybos testu.
„Todėl ir yra svarbu muziką ištestuoti gyvai. Tada pamatai viską visai kitomis akimis, gauni motyvacijos ir žinai, ką reikia daryti kitaip“, – sako S. Prūsaitis.
Kai publika laukia, atsiranda ir atsakomybė
Vis dėlto, S. Prūsaitis pabrėžia – publikos palaikymas nėra vien tik motyvacija. Kartu su tuo ateina ir atsakomybės jausmas, mat kuo daugiau žmonių laukia būtent tavo pasirodymo, tuo didesnį įsipareigojimą jauti ne tik prieš juos, bet ir prieš save. Tad net ir tada, kai scenoje viskas klostosi ne pagal planą – norisi padaryti viską, kad publika to nepajustų.
„Tu pradedi jausti vis didesnę pareigą jų nenuvilti. Ne tik gerai atlikti dainas, bet ir atsiduoti visu 100 procentų, kad ir kokios bebūtų aplinkybės“, – dalinasi S. Prūsaitis.
Nors intensyvus koncertų grafikas neretai išsekina, po koncertų norisi skubėti namo ir atgauti jėgas, atlikėjas pripažįsta, kad užlipus ant scenos visa tai trumpam pasimiršta. Tą akimirką svarbiausia tampa ne nuovargis ar įtemptas ritmas, o kolektyvas ir žmonės, atėję kartu praleisti vakarą.
„Neslėpsiu – prieš lipdamas į sceną dar vis jaudinuosi. Bet mums, kaip ir daugumai žmonių, reikia labai nedaug. Norisi, kad visi būtų sveiki, laimingi, koncerte dainuotų kartu su mumis, o grįžę namo sakytų, jog fainai pabuvome kartu. To tikimės ir iš „Aludarių diena by Volfas Engelman Nealkoholinis“ pasirodymo. Kad visi smagiai pabūtume ir kad Kaunas parodytų, kokį vakarėlį jie gali sukurti“, – šypsosi atlikėjas.
