Suvalkijos lygumose, maždaug 9 kilometrai į vakarus nuo Kalvarijos ir ranka pasiekiamame Liubavo pasienio krašte, įsikūręs Akmenynų kaimas saugo neeilinę vietos bendruomenės ir jos tikėjimo istoriją. Čia stovinti medinė Šv. Roko bažnyčia (anksčiau žinoma Švč. Mergelės Marijos, Krikščionių Pagalbos vardu) – tai gyvas paminklas žmonių vienybei, iškilęs iš karo griuvėsių ir sovietmečio represijų.
Šios šventovės atsiradimo ir atgimimo kelias primena dramatišką metraštį, kuriame persipina istorinės negandos, nepalaužiamas ryžtas ir iškilių asmenybių parama.
Iš karo likučių – pirmoji bažnyčia
Tikroji Akmenynų parapijos pradžia siekia Antrojo pasaulinio karo metus. 1941 m. vasarą iš kaimo pasitraukusi raudonoji armija paliko didžiulį karinį baraką. Tuometis vietos gyventojas Jonas Varanka nusprendė šį pastatą išpirkti iš Vokietijos okupacinės administracijos. Bendruomenė, palaikoma legendinio tarpukario visuomenės veikėjo, dvasininko ir tuomečio Kalvarijos klebono Mykolo Krupavičiaus, nusprendė imtis kilnaus darbo – pastatyti savo maldos namus.
Iš barako medžiagų, pagal inžinieriaus Kazio Garmaus projektą, buvo sukonstruota erdvi 27×12 metrų karkasinė medinė bažnyčia. Tikintiesiems tai buvo milžiniška dvasinė pergalė – jau 1942 m. gegužės 24 d. naujoje šventovėje nuskambėjo pirmosios Šv. Mišios. Netrukus šalia išaugo klebonija bei pradėti statyti ūkiniai trobesiai, pranašavę šviesią parapijos ateitį.
Sugriautas fizinis pastatas, bet ne tikėjimas
Visgi taikos periodas truko neilgai. 1944 m., karo frontui vėl ritantis per Lietuvą, sugrįžę raudonarmiečiai naująją bažnyčią ir kleboniją visiškai nušlavė nuo žemės paviršiaus.
Tačiau Akmenynų gyventojų dvasios sugriauti nepavyko. Kunigo Petro Sitkos rūpesčiu ir iniciatyva ant buvusios klebonijos pamatų buvo skubiai pastatytas naujas namas. Jo erdvės buvo pasidalintos praktiškai: viename gale apsigyveno pats dvasininkas, o kitame – įrengta laikina koplyčia, kurioje toliau vyko pamaldos.
Sovietmečio išbandymai ir nusavinimas
Atėjęs pokaris atnešė naujų išbandymų. Sovietų valdžia, vykdydama agresyvią antireliginę politiką, kryptingai naikino bažnytinį turtą. 1956 m. šis kunigo ir parapijiečių pastatytas namas-koplyčia buvo oficialiai nusavintas iš tikinčiųjų bendruomenės ir perduotas vietos mokyklai. Dešimtmečiams Akmenynai liko be oficialių maldos namų, tačiau bendruomenės dvasinis identitetas išliko gyvas žmonių širdyse.
Prisikėlimas: naujoji Akmenynų bažnyčia
Tikrasis šventovės renesansas prasidėjo Lietuvai žengiant į Nepriklausomybę. Prasidėjus tautiniam ir dvasiniam atgimimui, 1989 m. buvo oficialiai atkurta Akmenynų parapija. Vietos žmonės, vedami noro susigrąžinti tai, kas buvo atimta, vėl suvienijo jėgas.
Jau 1991 m. kaime iškilo nauja medinė vienbokštė bažnyčia, kurią šiandien mato kiekvienas užsukęs į Akmenynus. Šis pastatas – tradicinės lietuviškos medinės architektūros pavyzdys: stačiakampio plano, su grakščiu keturkampiu bokšteliu priekiniame fasade ir ramiomis, harmoningomis linijomis.
Šiandien Akmenynų Šv. Roko bažnyčia yra ne tik dvasinis kaimo centras, bet ir istorinis paminklas, liudijantis apie Suvalkijos žmonių ištvermę, gebėjimą pakilti po sunkiausių smūgių ir išsaugoti savo vertybes per didžiausias amžiaus audras. Kasmet čia vykstantys Šv. Roko atlaidai suburia ne tik vietinius, bet ir išsibarsčiusius kraštiečius, primindami, kad bažnyčia pirmiausia yra ne pastatas, o jį statę ir gynę žmonės.
Publikacija parengta remiantis 2019 m. išleista knyga „Kalvarijos kraštas. Kelionių vadovas“ (© Asta Jankeliūnienė, © „Idėja plius“)
Publikacijoje naudojamos Astos Jankeliūnienės, Alvydo Totorio, Ginto Baliulio nuotraukos
