Senąsias Marijampolės kapines, skaičiuojančias 147-uosius metus, nuo šiol galima apžiūrėti ir virtualiame žemėlapyje, tinklalapyje noriuzinoti.lt. Jį sukūrė ir nuolat pildo Petro Kriaučiūno viešosios bibliotekos darbuotojai.
Bibliografė bei kraštotyrininkė Loreta Skinkienė dvejus metus vaikščiojo po šias kapines, rinkdama informaciją, ieškodama Suvalkijai ir Lietuvai reikšmingų asmenybių amžinojo poilsio vietų. Vyresniosios bibliotekininkės Vaidos Juselytės manymu, šis virtualus gidas bus naudingas ne tik besidomintiems krašto istorija, bet ir savo giminės šaknų ieškantiems išeiviams. Į internetinę erdvę bibliotekos komanda perkėlė bemaž 250 Lietuvos sportui, kultūrai, menui, politikai bei švietimui nusipelniusių žmonių. Šiose kapinėse ilsisi knygnešiai, kariai savanoriai, vienuoliai, rašytojai, nepriklausomybės gynėjai.
Marijampolėje dirbantys gidai teigė, jog senosiose kapinėse apsilankantys turistai dažniausiai žino tik dvi kapavietes – rašytojos Žemaitės
ir tariamo (ar tikro) Vladimiro Lenino sūnaus Andrejaus Armando (1903 – 1944). Netoli miesto centro esančių kapinių senojoje dalyje išlikę unikalūs XIX a. paminklai. Vieni jų prabangesni, kiti – vienuolių, kunigų – tik kuklūs mediniai kryžiai. P.Armino gatvėje esančios kapinės amžinojo poilsio vieta tapo įvairių tikėjimų, tautybių bei pažiūrų žmonėms. Jose palaidotas tautinio atgimimo pradininkas Petras Arminas – Trupinėlis; kunigas, istorikas, Marijampolės marijonų gimnazijos steigėjas Jonas Totoraitis, penktasis ir paskutinysis Marijampolės burmistras Juozas Maurukas; provizorius Vladas Bartlingas, kurio vaistinė Marijampolės centre atlaikė karą, tačiau buvo nugriauta sovietmečiu; žymus anų laikų mokytojas Petras Draugelis.
Kasmet Sausio 13-ąją marijampoliečiai į šias kapines ateina pagerbti prie Vilniaus televizijos bokšto žuvusio Rimanto Juknevičiaus (1966 – 1991) atminimą.
Iki šių dienų išsilaikiusi kapinių tvora buvo restauruojama ne vieną kartą. Apie 300 metrų ilgio kapinių tvora – kultūros paveldo objektas – ties stačiatikių, liuteronų ir katalikų kapinių dalimis yra skirtingų stilių. Puošniausia laikoma katalikų kapinių neoklasicizmo stiliaus dalis su vartais. Kapinių pakraštyje stovi 1901–1907 m. statyta stačiatikių koplyčia.
Ji 1961 m. buvo uždaryta, o liturginiai reikmenys išvežti į Vievio ir Rygos cerkves. Kelis dešimtmečius šv.Trejybės cerkvė buvo paversta sandėliu ir tik 2002 m. grąžinta tikintiesiems, vėliau restauruota. Į cerkvę sugrįžo ir jos varpas. Jį atsitiktinai rado ir du dešimtmečius saugojo marijampolietis dailininkas Vaclovas Vekerotas.
Loreta Juodzevičienė
lrytas.lt
