Senųjų Kazlų Rūdos gyventojų akmenukai į valdžios daržą: elektros ir barzdaskučių kainos

Senuose šaltiniuose radau publikaciją, kurioje kazlų rūdiečiai tikisi būti išgirsti vietinės valdžios. Žurnalistams atvirai išlieja visą širdį apie miestelio problemas ir rūpesčius. Kai kurie pasisakymai šiandieninėje realybėje kelia šypseną, kiti verčia susimąstyti apie tai, kad dabar gyvename kur kas geriau nei anksčiau.

Anot Kazlų Rūdoje gyvenusio vietinio reporterio, „Pas mus pavasariškos naujienos turi savotišką skonį. Aplink miestelį vėjas žarsto sausą smėlį, o Vienybės aikštėje žąsys maudosi jau beveik tvenkiniuose, o purvas žada išdžiūti tiktai po Švento Petro.

Šalia turgavietės, ties Petrikanskio lentpjūve, purvynas nesiekia arklio ausų ir per vieną valandą galima nuvažiuoti visą šimtą žingsnių. Žinoma, tiktai tuščiu vežimu. Iš miestelio į turgavietę ir iš „Brazilijos“ į miesto centrą galima patekti tik laivais, geležinkeliu ir tvoromis.

Kazlų Rūda dabar

Suprantama, nes iš Kazlų Rūdos valsčiaus valdybos langų šio vargano susisiekimo nesimato, todėl valsčiaus ponų galvos tuo reikalu ir nesirūpina. Šaligatvius žada taisyti tik tada, kai sulauks Vytauto Didžiojo 1000 metų jubiliejaus. (visoje Lietuvoje 1930 m. buvo minimos Vytauto Didžiojo penkių šimtų metų mirties metinės aut. past.)

Vasarai artėjant pabrango elektra. Kadangi ji dabar daug smarkiau mirga, nes prasidėjo naujas lentpjūvės sezonas, ir užgęsta tik du kartu į vakarą, tai už kilovatą ima po 1 litą, 45 centus.

Vieno svetimtaučio kepykla išrado naują būdą, kaip iš trečios rūšies miltų iškepti pirmos rūšies bulką ir pyragus. Kepalėlių šonai aplipinami pirmos rūšies miltų tešla ir savo baltumu suvilioja pirkėją. Žinoma, viduryje tešla ne ką baltesnė, nei ruginė duona, bet tai galima suprasti tik parsinešus į namus ir prapjovus kepalėlį. Vienas pilietis tokį pyrago kepalą sudžiovino ir žada nuvežti į Karo muziejų, kaip istorinį pasaulinės ūkio krizės įrodymą.

Mažaalkoholinių gėrimų parduotuvės ir valgyklos savininkas M. Vaičiulis Raudonojo kryžiaus loterijoje neseniai laimėjo 30.000 tūkstančių litų. Dabar žmogelis baisiai rūpinasi, kaip pelningiau juos sunaudoti. Žada įsteigti Kazlų Rūdoje tokį biznį, koks mūsų biznieriams net nesisapnavo. Bet kas tai bus per biznis niekam nesako.

Prie pat turgavietės piliečio Radzevičiaus sklype yra didelis šulinys. Pereitą rudenį tas šulinys buvo be rentinio ir neuždengtas. Į jį vieną naktį buvo įkritęs vienas Višakio Rūdos pilietis. Vėliau šulinys buvo užkaltas. Dabar lentos vėl atplėštos, o gyventojai skundžiasi, kad į jį pilamos visokios pamazgos ir nešvarumai iš gretimos valgyklos. Dėl to einant pro šalį galima užuosti tikrai ne pavasarišką kvapą.

Kazlų Rūdos bažnyčia
Kazlų Rūdos bažnyčia

Kalbant toliau apie turgų, Kazlų Rūdoje jie būna pirmadieniais ir ketvirtadieniais. Vos saulei pradėjus tekėti jau renkasi pirkėjai ir pardavėjai. Suvežama parduoti įvairių ūkio produktų. Pavasariop pasirodo daugiau pieno ir jo išdirbinių. Tik pirkėjai dažnai lieka nusivylę, nes vietoj pieno gauna baltyto vandens. Svieste pasitaiko priemaišų.

Kazlų rūdiečius labai erzina perekupninkai ir šmugelninkai. Jei tik produktų kainos kame kiek nusmunka, gauna nusipirkti tik tie gyventoji, kurie turi čigonišką drasą ir boksininko kumštį. Šmugelninkai pamatę besiruošiančius pirkti, tuoj prieina ir kainos nesiklausę, viską į savo ragažes susikrauna.

Miestelyje, – toliau porina vietinis prieškario reporteris, – turėjome dvi kirpyklas. Vienoje kirpykloje taip nuskusdavo barzdą, kad pusę metų žandus skaudėdavo. Kitoje skutimasis žmoniškesnis, bet jei iš anksto nesusiderėsi, tai ne tik barzdą, bet ir visas kišenes išskus, kaip liepos žievę. Kaune galima nusiskusti už litą, Marijampolėje gal dar pigiau, o Kazlų Rūdoje nuskuta tik už du lituku. Tačiau dabar vaistininko namuose atsidarė gana padori lietuviška kirpykla. Čia jau kur kas priimtinesnės kainos ir patarnavimas.

Kazlų Rūda, 1931 m.“

 

Tomas Sušinskas   

Sūduvos gidas

Jums gali patikti

Atsakyti

Jūsų el. paštas nebus skelbiamas.

TAIP PAT SKAITYKITE