Ar kada nors susimąstėte, ką mūsų protėviai valgė prieš šimtmetį? Kokius maisto produktus naudojo? Valgiams gaminti buvo naudojama per ilgus amžius sukaupta žmonių patirtis. Visa informacija sudariusi mūsų senelių, prosenelių, pro-prosenelių kulinarinį pagrindą buvo perduodama iš kartos į kartą.
Pasak šaltinių „Iš seno pagrindinis lietuvių verslas buvo žemdirbystė. Todėl svarbiausią vietą maisto produktų tarpe užėmė grūdai. Visų pirma – rugiai, iš kurių buvo gaminama duona. Iš miežių maldavo kruopas ir miltus. O kviečiai visais laikais buvo laikomi poniškais grūdais. Devynioliktame amžiuje kviečius augino tik dvarai. O paprastiems valstiečiams apie juos buvo galima tik pasvajoti.
Antras pagal svarbą mūsų protėviams maisto produktas buvo bulvės. Lietuvoje jos pasirodė tik aštuonioliktame šimtmetyje. Iš pradžių buvo sodinamos tik daržuose, po kelias vageles. Dvaruose bulvės buvo pagrindinė žaliava varant spiritą ir degtinę. Bulvių poreikis padidėjo po pirmojo pasaulinio karo, kada ūkininkai masiškai jomis pradėjo šerti savo kiaules.
Net ir skurdžiausios sodybos šeimininkas laikydavo vieną ar kitą gyvulį. Todėl kiauliena ir lašiniai buvo itin svarbūs mėsos produktai.
Ūkininkai kiaules paprastai skersdavo žiemą. Gruodžio ar sausio mėnesiais. Mėsa buvo sūdoma dideliuose loviuose ar kubiluose. Nuo dviejų iki keturių savaičių druskos sūryme pastovėję kumpiai ir lašiniai buvo rūkomi dūmuose. Suvalkijoje rūkymui skirtą sukaltą lentinę būdelę vadino rūkinyčia. Kartais mėsą rūkydavo tiesiog virš lubų įrengtame kamine.
Toliau pagal svarbą rikiavosi aviena. Jų vilnos ir kailis tapdavo puikia aprangos detale žiemą. Avių mėsą valgymui vartojo tik rudenį.
Kiekviename kieme žmonės laikydavo paukščius. Visų pirma vištos, žąsys, kartais kalakutai. Mūsų protėviai paukščius dažniausiai parduodavo. Mažiau turtingi valstiečiai paukštieną valgydavo tik švenčių metu ar sunkiau susirgę.
Žuvis senolių sūduviečių mityboje didelio vaidmens nevaidino. Tiesa dažnoje sodyboje buvo prūdas, kūdra, kur paprastai veisėsi karosai. Todėl retkarčiais ant stalo atsidurdavo puodas su garuojančia žuviene.
Svarbus sūduviečių maisto produktas buvo karvių pienas. Iki devyniolikto šimtmečio pieną šeimos dažniausiai sunaudodavo savo reikalams. Vėliaus stambiais pieno ūkiais tapo dvarai. Nuo dvidešimto amžiaus pradžios pieną parduodavo praktiškai visi.
Karų metais okupacinės vokiečių ir rusų valdžios iš ūkininkų reikalavo nuo kiekvienos melžiamos karvės po pusę kilogramo sviesto per savaitę. Apskritai mūsų protėviai daugiausiai vartojo saldų, ir mažiau rūgusį pieną. Ožkų pieną gerdavo tik patys neturtingiausi valstiečiai.
Sviestas maistui buvo naudojamas tik pasūdytas. Ir pasimėgaudavo juo tik per šventes. Šeima savo reikmėms sviesto pasilikdavo labai mažai, visa kita – parduodavo. Už parduotą sviestą, sūrius ir kiaušinius gauti pinigai sudarė pagrindines protėvių pajamas.
Iš daržovių daugiausiai buvo suvartojama kopūstų ir burokų. Išnykusia maisto kultūra reikia laikyti ropes. Jas maistui naudojo iki aštuoniolikto amžiaus, t.y. iki bulvių atsiradimo. Iš kopūstų virdavo sriubą. Vasarą švieži, žiemą – rauginti. Kiekviena šeima kasmet rudenį prisiraugdavo pilną statinę.
Agurkai buvo rauginami vasarai ir žiemai. Raugiant vasarai nupjaustydavo abu agurko galus ir užpildavo nevirintu vandeniu. Raugiant žiemai, galai nepjaustomi ir pilamas atšaldytas, virintas vanduo. Į rauginamus agurkus dėdavo vyšnių ar ąžuolo lapų, krapų, druskos.
Netoli stubos paprastai buvo sėjamas nedidelis kiekis kanapių. Kanapių grūdai buvo naudojami maistui. Iš kanapių pluošto vydavo virves, ar ausdavo audinius. Po pirmojo pasaulinio karo kanapių praktiškai nesėdavo. Virves pradėjo pirkti krautuvėse. Sūduvoje tradiciniam Kūčių valgiui – šližikams pamerkti buvo naudojamas aguonų pienas.
Iš laukinių žolelių plačiausiai buvo naudojamos rūgštynės. Vyšnių sodai buvo minimi pačiose seniausiose dainose. Iki dvidešimtojo amžiaus didesni vaismedžių sodai buvo tik klebonijoje ar dvaruose. Vėliau paplito visose sodybose. Dažniausiai augindavo obelis, kriaušes, slyvas ir trešnes.
Prieskonis numeris vienas buvo svogūnas. Taip pat krapai, kmynai, česnakai, krienai. Iš pirktinių vartojo druską ir pipirus. Apskritai ūkininkai labiausiai pirko cukrų. Masiškai buvo pradėtas naudoti buityje tik ketvirtame praėjusios amžiaus dešimtmetyje. Iki to laiko cukrų pakeisdavo medutis.
Na ir kaip nepaminėti duonos. Seniausio ir pagrindinio lietuvių maisto produkto. Bulvės jos nesugebėjo atstoti. Duonos riekelės buvo laikomos ypatingoje pagarboje. Šeimininkės net duonos trupinius po valgio surinkdavo ir atiduodavo gyvuliams, kad nesimėtytų.
Ruginė duona buvo kepama dvejopai: paprasta ir plikyta. Plikyta duona turėjo saldžiai rūgštų skonį ir ne taip greitai sendavo. Į tešlą berdavo druskos ir kmynų. Kepalai buvo formuojami pailgi ir dideli.“
Kitoje dalyje gvildensime valgio gaminimo tradicijas ir protėvių meniu.
Tomas Sušinskas
