Dvaras stovi ant tankiai medžiais apaugusios kalvos, Vilkaviškio rajono savivaldybės, Skardupių gyvenvietės pietvakarinėje dalyje. Išlikęs parkas ir keletas tvenkinių. Ūkiniai pastatai sovietmečiu buvo „sukolchozinti“ ir atrodo prastokai. Pagrindinis gyvenamasis namas statytas XVIII a. pabaigoje, o vėliau perstatytas.
1744 m. Skardupėnai paminimi bažnytinėse knygose. Iš šio dokumento negalima suprasti, ar čia jau egzistavo dvaras. Bene pirmuoju dvarininku XVIII a. II pusėje įvardijamas Karolis Puzina, valdęs ir kitus karališkuosius dvarus (didžiausias iš jų – Vištyčio). 1784 m. dokumente parašyta, jog dvaras priklauso Lietuvos didžiajam kunigaikščiui.
XIX a. pradžioje dvaro savininku buvo Bartolomėjus Kulvietis (Warfolomei Kulwiets) ir jo žmona Teresei Moross – išlikęs 1830 m. bažnytinis dokumentas, kuriame ši pora įvardinta vieno kūdikio krikštatėviais. Atrodo, kad tas pats B. Kulvietis 1820 m. paruošė Vilkaviškio miesto modernizacijos planą. Teresė Moroos netrukus ištekėjo už Henriko Florijanovičiaus, o dvarą, matyt, fundavo jų sūnus. Patys dvarininkai gyveno kituose savo ūkiuose, pvz. Terespolėje, Vaisbūniškėse. Painiavos įnešė tai, kad kiti Kulviečių giminės atstovai 1848 m. įsigijo kitą Skardupių dvarą, buvusį Alvito valsčiuje.
1826 m. buvo skelbiama, kad parduodamas valstybės nusavintas Skardupių dvaras, įvertintas 1947 zlotais. Dvarui, pavadinimą gavusiam nuo Skardupio upelio, 1827 m. priklausė 11 namų, kuriuose gyveno 125 žmonės. 1828 m. mirė dvaro valdytoja (ar savininkė?) Marija Zaslavska (lieka neaišku, kuomet ji tapo dvaro valdytoja). Tais pačiais metais valdžia kreipėsi į 1818 m. mirusio ankstesnio dvaro savininko Juozo Karpovičiaus paveldėtojus, nes per dešimt metų su kai kuriais iš jų nepavyko užmegzti jokių kontaktų ir jų adresai buvo nežinomi.
Rūmai statyti XIX a. I pusėje: tikriausiai tarp 1830 – 1837 metų. Vakarinėje pamatų akmens pusėje yra fundacinis įrašas „E.F. Deja, daugiau išsiaiškinti apie šių inicialų savininkę Elvyrą Florijanovič nepavyko. Žinoma, kad ji 1856 m. Naumiesčio bažnyčioje krikštijo Eugeniją Liudviką Stryžovską ir neabejotinai yra kilusi iš čia paminėtos Florijonavičių giminės.
1837 m. Lankupėnų ir Skardupėnų dvarai buvo atskirti nuo Karalkrėslio dvaro ir atiduoti valdyti švedų kilmės didikui, generolui Vladimirui Adlerbergui (1792 – 1884). Jis rašė dienoraštį, tačiau išliko tik fragmentai, kuriuose smulkmeniškai kalbama ir apie Skardupėnų dvarą.
Jame kariškis fragmentiškai lankydavosi vasaromis. Ne kartą čia atvykdavo su svečiais, daugiausia meno žmonėmis (yra išlikusių tapybos darbų, kuriuose įamžintas dvaro rūmų mansardos interjeras). Čia ilsėdamas pamatė ir pirmąjį pašto ženklą, išleistą Anglijoje. Pastarasis 1842 – 1857 metais vadovavo Rusijos Pašto departamentui ir pirmasis valstybėje 1857 metais įvedė pašto ženklų vartojimą. Įdomu tai, kad pirmieji pašto ženklai turėjo būti apvalūs, nes privalėjo atitikti apvalaus žymeklio formą – taip išprotavo šis valdininkas (sumanymas buvo įgyvendintas daug vėliau). Kancleris O. Bismarkas taip charakterizavo šį žmogų: „Tai šviesiausia asmenybė, kurią tik sutikau; žmogus, kuriam trūko tik … darbštumo”. Rusijos caras Aleksandras II vadino jį „savo broliu“.
1878 metais dvarui priklausė 20 gyvenamųjų pastatų ir juose gyveno 188 žmonės (100 vyrų ir 88 moterys). Tuomet Adlerbergai valdė 1675 margus žemės. Skardupėnų dvarui priklausė ir Lankupėnų dvaras ar palivarkas. 1887 m. stovėjo 20 namų, kuriuose gyveno 115 vyrų ir 100 moterų. Tuo metu dvarą jau valdė Vladimiro sūnus Aleksandras, kuris greitai, t.y. 1888 m. mirė.
Negalima patikėti ir kitų tyrinėtojų duomenimis, teigiančias, kad dvaras XX a. pradžioje iki žemės reformos priklausė Tadui Voičynskiui. Matyt, painiojama su kito Skardupių dvaro šeimininkais. 1901 m. dvare, turinčiame 3 medinius ir 1 mūrinį statinius, gyveno 79 vyrai ir 87 moterys. Žemės būta nemažai – 484 margai; daugiau kaip pusę – apdirbdavo.
1903 m. majoratinis dvaras, į kurio sudėtį įėjo Lankupėnai ir Marivilis, turėjo 1909 margus žemės. Laikė 60 arklių, augino 118 stambių ir 250 smulkiųjų gyvulių. Tuo metu dvaro savininke buvo Marija Adlelberg, buvusio tikrojo valstybės patarėjo Vladimiro Adelberg dukra. 1909 m. valdė ši pati moteris – jos vyras Vladimiras, anksčiau aprašytų Adlerbergų giminaitis, turėjo karinį generolo laipsnį. Lietuviškoji spauda tuo metu dvarininku vadino Fuksą – matyt, jis buvo tik dvaro valdytojas; jam vadovaujant 1908 m. vyko rūmų antrojo aukšto ar stogo statybos darbai.
1924 m. dvaras aprėpė 209 ha žemės. Tuomet jis buvo išparceliuotas ir „dvarininkiška“ istorija baigėsi.
Benjaminas Mašalaitis
Nuotraukose:
Skardupių dvaro savininkas, generolas Vladimiras Adlerbergas. 1855 m. F. Krugerio tapytas portretas.
Skardupių dvaro savininkas, generolas Aleksandras Adlerbergas. 1885 m. nuotrauka.
Skardupių dvaras 2013 metais.
Inicialiai E. F. Skardupių dvaro pamatų akmenyje.