Štai ateinu, o Viešpatie, vykdyti Tavo valios…
Šeštadienis. liepos 16 d. septintoji atlaidų diena.
Marijampolės dekanato diena, artimo meilės liudytojų diena. Meldėmės už Caritas narius, socialinius darbuotojus, savanorius ir visus tikėjimo bei artimo meilės liudytojus. Tai Eucharistijos ir iškilmių Vigilijos diena. Kartu su palaimintojo Jurgio Matulaičio draugijos Kalvarijos, Marijampolės Šv. Vincento Pauliečio ir Šv. arkangelo Mykolo bazilikos skyriais meldėsi piligrimai iš Vilniaus, Kauno ir kitų parapijų. Ypatingai po Bazilikos skliautais pritariant kanklėms skambėjo giesmės, atliekamos Vilniaus Pal. Jurgio Matulaičio parapijos choro.
Šv. Mišias aukojo Vilkaviškio vyskupas Rimantas Norvila, jam padėjo Marijampolės dekanato kunigai. Ordinaras padėkojo karitiečiams, tikintiesiems ir gausiai apsilankiusiems piligrimams už meilę Palaimintajam, pasveikino ir pakvietė dalyvauti paskutinėje, pagrindinėje atlaidų oktavos dienoje.
Katechezę ir homiliją skelbė monsinjoras teologijos licenciatas, Vilniaus arkivyskupijos „Carito“ kapelionas Žydrūnas Vabuolas. Pasveikinęs Carito darbuotojus, savanorius ir visus esančius Bažnyčioje, kunigas Žydrūnas pacitavo Šv. Rašto ištrauką apie gailestingąjį samarietį, kuri yra karitietiška evangelija, tiesioginis paraginimas daryti gera. Apmąstoma popiežiaus Pranciškaus, naujausia enciklika Fratelli tutti (visi broliai) kurioje kalbama, kad palyginimas, galima sakyti, prasideda nuo plėšikų ir jų įvykdomo išpuolio. Ir popiežius klausia – kaip elgsimės? Užpuolimo, apiplėšimo akivaizdoje gali kilti įvairūs jausmai ir reakcijos. Galime patys išsigąsti ir susirūpinti savo saugumu – tada kiltų noras palikti sužeistąjį ant žemės ir bėgti į slėptuvę pasislėpti nuo smurto. Kitas jausmas, kuris mus gali apimti- tai užvirti pyktis ir noras persekioti banditus? Turbūt negalima atmesti, kad šios dvi reakcijos – žmogiškos ir suprantamos, o antroji gali būti netgi teisinga. Popiežius įspėja, kokie pavojai slypi pasirinkus netinkamą reakciją ar patikėjus, kad pasaulis yra tik toks, kad viskas jame blogai. Popiečius analizuoja Jėzaus apibūdintus praeinančius pro šalį, dėl kokių priežasčių jie taip elgiasi, ir vadina juos ,,pakelės plėšikų” sąjungininkais, kurių elgesyje yra apsileidimo nuodėmės. Ši nuodėmė yra ypač sunkioje formoje… mąstome, kaip perkurti šį skausmą mums keliantį pasaulį? Susidūrus su tokiu dideliu skausmu ir žaizdų apstybe, vienintelė išeitis – būti kaip gerasis samarietis. Bet kuris kitas pasirinkimas neišvengiamai reiškia prisidėjimą arba prie plėšikų, arba prie tų, kurie praeina pro šalį, neužjausdami sužeistojo kelyje.” Popiežius sako, kad be kitos pagalbos didžiausia samariečio dovana buvo dėmesys ir laikas. Baigdamas savo encikliką, popiežius klausia: ,,Su kuo save tapatini tu?“
Kunigas Žydrūnas dėkojo karitiečiams, kad jie skiria laiko geriems darbams. Kad stengiasi nepraeiti pro šalį, nors gal kartais irgi jaučiasi prieš kito skausmą ar sunkią padėtį bejėgiai, nežinantys, ką daryti. Priminė dar vieną popiežiaus raginimą: „Tačiau nedarykime to vieni, pavieniui. Samarietis susirado užeigos savininką, kuris galėtų pasirūpinti tuo žmogumi, lygiai taip pat, kaip ir mes esame pašaukti kviesti ir susitikti toje ,,mes” tikrovėje, kuri yra stipresnė už mažų individualybių sumą”. Visi esam pakviesti rūpintis vienas kito dvasinėmis ir kūno žaizdomis, jas gydyti. O Kristui dėkokime, kad jis prie mūsų nusidėjusių pasilenkė ir mums atleido.
Homiliją kunigas pradėjo primindamas Pal. J. Matulaičiui parinktą evangeliją apie vadinamąją 72 mokinių pasiuntinybę. Kadangi šiandien šiuose atlaiduose – karitiečių diena, tai pasiuntinybėje galima matyti ir Caritas misiją. Atkreipkime dėmesį į Kristaus paliepimą prašyti pjūties šeimininką siųsti darbininkų į pjūtį. Kažkas to prašo. Taip ir karitiečiai, yra išprašyti iš Dievo. Kažkas prašė Dievo darbininkų pjūčiai, ir Jis surado šiuos savanorius. Kas buvo tie prašantieji? Gal tai buvo žmonės, kenčiantys vargą ir besišaukiantys pagalbos, ir Viešpats sugalvojo jiems padėti, pasiųsdamas karitiečius pas juos. Gal ta, kuri prašė, buvo Bažnyčia? Gal ji išprašė iš Dievo, kad surastų žmonių ir į savo pjūtį juos
pakviestų? Juk ji nuolat jaučia pjūties darbininkų trūkumą. Taip buvo Kristaus laikais, taip yra mūsų laikais, taip buvo ir palaimintojo Jurgio laikais. O gal tie, kurie prašė Dievo darbininkų jo pjūčiai, buvo patys karitiečiai? Prašyti Dievą reikia tam, kad mūsų pačių širdis atsivertų. „Neseniai pats sau atradau naują žodžio ,,išmalda“ reikšmę – sakė kunigas. Anksčiau įsivaizduodavau, kad išmalda – tai, ko iš manęs išmeldžia, išprašo vargšas ar elgeta ir aš galbūt jam duodu. Bet dabar galvoju, kad išmalda, į kurią kviečia Kristus, yra kitokia – tai iš maldos kylanti pagalba, meilė, geri darbai. Tai maldoje išmelsta nauja, perkeista širdis, kuri tada nebegali likti uždara artimo skausmui ir ima dalintis su juo ta meile, kurią gavo iš Dievo. Man regis, palaimintojo Jurgio nuveikti darbai taip pat buvo išmalda šia prasme – jie visi gimė iš maldos, kurioje jis matyt išgirdo iš Dievo „tave renkuosi darbininku savo pjūčiai“.
Prisiminė kunigas Kauno arkivyskupą metropolitą J. E. Kęstutį Kėvalą, kuris po savo vyskupiškos konsekracijos kalbėjo: „kartais kai meldiesi, kad ir tokiais žodžiais: „Štai, Viešpatie, aš visas Tavo, naudok mano gyvenimą savo garbei”, – atrodo, nieko ypatinga nepasakyta. Tai tarsi natūralu, kad tikintysis leidžiasi į bendrystę su Dievu ir savo gyvenimą sudeda į Viešpaties rankas. Bet tada netrukus prasideda siurprizai: Dievas iš tikrųjų pradeda veikti taip, kaip nori, nes tu pats savo žodžiais leidai Jam tai daryti. Ir Jis pradeda keisti žmogų taip, kaip pats žmogus net negalėjo to sugalvoti, kas peržengė jo vaizduotės ir supratimo ribas.”
Savo darbe reikia nekreipti dėmesio į įvairias baimes: nesugebėsiu atlikti užduoties, truks išmanymo, gabumų, žmonės manimi nepatikės, nepriims; pasitikėkite Dievu, Kristumi, kuris liepia savo mokiniams (ir mums) nešti tik ramybę. Dievo meilė nedingsta, Jėzus sako, kad ramybė, kurios linkėsite, sugrįš pas jus. O mūsų palaimintasis, matyt, irgi panašių jausmų patyręs, savo užrašuose antrina: ,,Nors ir nepavyktų darbas ir sumanymas, Dievas priims gerus norus ir sumanymus, ir pastangas. Pas Dievą nieko nepralaimėsime, o tik dar pelnysime“.
Vakarinėje šios dienos dalyje – Iškilmių vigilija, kai meldėmės iki 21 val. prieš pagrindinę atlaidų dieną, o po to Šv. Mišias prie Palaimintojo aukojo piligrimai iš Sokulkų Šv. Antano Paduviečio parapijos. Iškilmių vigilija prasidėjo Šv. Rožinio malda, po to Šv. Mišias aukojo kunigas Martynas Povylaitis. Homiliją jis skyrė Palaimintojo šventumui ir meilei, jo artumui Jėzui Kristui. Pasidžiaugė: kokį nuostabų šventąjį turi Lietuva!
Ypatingai jautriai skambėjo kunigo žodžiai apie šventųjų spindėjimą, apie tai, kad jų (šventųjų) neįmanoma uždaryti, paslėpti, jie spindi! Pabandykime ir mes gyventi šventumo apsuptyje, bent vieną dieną, ir pamatysime, kad pasaulis taps geresnis. Kunigas kalbėjo, kaip reikėtų panaikinti ar bent sumažinti pyktį, pavydą net tarp brolių ir seserų, nes šie jausmai nuodija mūsų gyvenimą. Neatlaidumas tarsi pragaro liepsna, kurią mažina ir naikina malda. Tik Dievo malonė gali išgydyti iš visų laikų nuodo – neapykantos. Tegul Palaimintojo tėvo Jurgio užtarimas padeda išgyti mums.
Švč. Sakramento adoracijoje šlovinome Dievą apmąstydami Jo gailestingumą ir begalinę meilę, skaitydami Palaimintojo mintis ir giedodami giesmes. Dienos iškilmę baigėme Valandų liturgija giedodami Vakarinę. Visas šias dienas buvome arti Palaimintojo, daug Jo minčių įkrito į širdį; štai dar viena citata, skirta Viešpačiui, kalbėta šį vakarą per Adoraciją: „Dievas dirba dėl mūsų. Jis rūpinasi mumis per kūrinius, per žmones, per savo Bažnyčią…“
Pasiruošėme ir einame į rytojaus dieną, pagrindinę iškilmių dieną, dėkodami Dievui už visas mums skirtas malones, o ypač už palaimintąjį Tėvą Jurgį.
Vida Mickuvienė, palaimintojo J. Matulaičio draugijos
Marijampolės skyriaus vadovė
