Šaltiniuose aptikau Pirmoje Lietuvos Respublikoje Kaune gyvenusio kalvarijiečio įspūdžius aplankius gimtąją Kalvariją. Savo publikaciją jis pavadino „Garsiojoj Kalvarijoj po dvidešimties metų“.
Sūnus paklydėlis pasakojimą pradeda taip: „Daugelis mūsų kauniečių yra kilę iš kaimo, iš tolimesnių Lietuvos vietų. Daugelis jau gyvena Kaune nuo 1919 metų, vadinasi jau 17 metų, o jei pridėti dar kokius keturis ar penkis metus, kurie buvo išgyventi Didžiojo (pirmo pasaulinio aut. past.) karo metu ne savo gimtinėje, bet kur nors pabėgus toliau nuo karo, tad jau susidarys 21 ar 22, kitaip sakant, – beveik pusė žmogaus amžiaus. Per tiek laiko sugebėjo išaugti nauja žmonių karta. Ir štai ateina į galvą mintis – aplankyti savo gimtąjį kraštą.
Atvykstu į Kalvariją.
Kitados man Kalvarijos žmonės kuone visi atrodydavo pažįstami, dauguma bent iš matymo. Dabar jau vaizdas pasikeitė. Rodos, tos pačios maždaug vietos, atrodo tie patys medžiai, bet žmonės jau visai kiti. Eini atrodo Kalvarijos gatve, kur kitados vienas kitą pažindavom, ir stebiesi, kad savo gimtajame mieste liko tiek mažai pažįstamų veidų.
Kalvarijos miestas karo metu liko labai nukentėjęs, neteko apskrities sostinės titulo. Tačiau per tą laiką pristatė naujų, gražių mūrinių namų. Kalbama, kad Kalvariją Didžiojo karo (pirmojo pasaulinio aut. past.) metu vokiečiai tyčia padegė. Buvo išgriautas visas miesto centras. Išliko tik sušaudyta, su skylėmis sienose bažnyčia. Šia proga Kalvarijoje buvo plačiai dainuojama daina:
„Išdegintas miestas gražios Kalvarijos,
kur pirmiau žydėjo rožės ir lelijos;
Išdegintas miestas, išgriautos ulyčios,
tiktai viena liko šventoji bažnyčia.“
Atsimenu kuomet medžių sodinimo šventėje, būdamas pradžios mokinys 1904 m. buvau pasodinęs steigiamame Kalvarijos miesto sode tris medžius. O dabar čia vaikščiodamas stebiuosi, kokios išaugusios jų šakos. O toje vietoje kur tuomet buvo šienaujamos pievos ir laukai, dabar puikiausias miesto sodas. Pro jo šoną ramiai sau teka Šešupė. Kalvarijos miesto valdžia planuoja sodą praplėsti ir kitoje Šešupės pusėje, – vaizdas turėtų būti nuostabus.
Pasižiūrėjus iš miesto sodo į pietų pusę, už kokios pusės ar daugiau kilometro, matyti aukštų medžių miškelis. Tai medžiais apaugę senų rusų paliktų kareivinių trobesiai. Dabar čia įsikūrusi plačiai visoje Lietuvoje žinoma psichiatrijos ligoninė. Čia suvažiavę žmonės iš visų šalies kampų, kad galėtų savo protą tinkama linkme pataisyti. Tuos medžius yra sodinę prieš trisdešimt metų rusų kareiviai.
Savo psichiatrine ligonine pasirodo kalvarijiečiai labai didžiuojasi. Nes anot jų, jei nebūtų ligoninės, miesto gyvenimas atrodytų apmiręs. Nes nebūtų daugiau įstaigų. Jokios aukštesniosios mokyklos mieste nėra, tėra tik vidurinė.
Senesni žmonės dar atmena, kad prieš Didįjį karą (pirmą pasaulinį aut. past.) buvo rūpinamasi įsteigti gimnaziją. Garsaus Kalvarijos kalėjimo vietoje nė pėdsako neliko. O kitados ten buvo didžiulis kalėjimas. Dabar toje vietoje yra išsistatę trobesius naujakuriai.
Vakarais Kalvarijos gatvės atrodo beveik tuščios: niekur nepamatysi nei automobilio, nei šiaip vežimo pravažiuojančio. Bet vakarais girdėti restoranuose besilinksminančių dainos, kurios užpildo Kalvarijos miesto tylą.
Kiek didesnių viešbučių mieste taip pat nėra. Apsistojau mažame viešbutėlyje. Tai nedidelis, kokių šešių kambarių. Pirmiausia susidomėjau jo kaina, – du litai, penkiasdešimt centų. Pagal nustatytą taisyklę paėmė iš manęs pasą, o po to pakeitė patalynę. Miegoti niekas netrukdė. Tik apačioje esančiame restorane buvo girdėti linksmų žmonių dainos ir kėdžių šokinėjimai. Bet visa tai mano nuotaikai nė kiek nekliudė. Tačiau ryte, kai jau reikėjo išeiti, man už nakvynę užgiedojo jau nebe du, o tris litus. Kodėl? Todėl, kad gavau švarią patalynę,“ – baigė pasakojimą Kaune gyvenęs kalvarijietis.
Straipsnyje veiksmas vyko 1936 m. Tuo metu Kalvarija priklausė Marijampolės apskričiai. Mieste gyveno per 4824 gyventojų.
Tomas Sušinskas
